Traumų gydymo ypatumai: įspūdžiai po apsilankymo ligoninėje

 (65)
Niekada nepirkite madingų plačių kelnių, jeigu nenorite vasaros praleisti lovoje, invalido vežimėlyje arba, geriausiu atveju, šokuodami ant vienos kojos ir apsipildami prakaitu kiekvienąsyk, kai prišokuojate laiptelį, bordiūrą ar kitą bent keletą centimetrų virš žemės paviršiaus iškilusį architektūrinį elementą. O kas blogiausia – teks apsilankyti gydymo įstaigoje. Tikėtina, valstybinėje.
Sugipsuota koja
© Shutterstock nuotr.

Aš tokias kelnes nusipirkau. Vykstant šimtmečio Vilniaus gatvių rekonstrukcijai, mano horoskopo ženkle tūnant juodajam mėnuliui ar mėlynajai gyvatei, pėsčiųjų šviesoforas A.Goštauto gatvėje žaliai degė antrą sekundę iš trijų, skirtų perbėgti gatvę. Bėgau. Užmyniau ant klešnės. Tėškiausi su normalia žmogaus anatomija nesuderinamu kampu. Pasirodo, akiniai nuo saulės kritimui gerokai atsparesni negu žmogaus kaulai. Bandžiau tęsti kelionę į darbą, tačiau po poros žingsnių teko prisėsti ant naujų šaligatvio plytelių krūvos ir laukti, kol baigs dvejintis akyse.

Išsikviečiau greitąją. Į vieną iš Vilniaus ligoninių nugabeno greitai ir kokybiškai. Šoko būsenoje dar nuklibinkščiavau iki priimamojo, kur teko pasakoti traumos istoriją susilenkus prie langelio taip, kad galva būtų klubų aukštyje. Suprantama, matyt ligoniams vežimėliuose pritaikyta. Ant kėdės priimamajame sėdėti teko ilgai. Irgi suprantama, na, nespėja gydytojai visiems krituoliams būtinosios pagalbos teikti. Va, šalia atsisėdo malonus rusakalbis, kuris paprašė į gimtąją kalbą išversti ant jo ligos istorijos didelėmis raidėmis užrašytą diagnozę „erkė“. Pasirodo, žmogelis jau nuo ankstyvo ryto keliauja per medicinos įstaigas (mat erkė įsisiurbė kažkur ranka nepasiekiamoje vietoje). Buvo ir pas šeimos gydytoją, ir procedūriniam, bet poliklinikoje neatsirado reikalingų instrumentų šiam gyviui pašalinti, todėl pilietis su visa pagarba ir siuntimu buvo nukreiptas į universitetinę ligoninę. Viliuosi, į Santariškes vykti nebeprireikė.

Pagaliau švieslentėje užsidegė mano skaičius. Erkės nešiotojas vežimėliu nuvežė iki reikiamo kabineto. Gydytojas malonus, jaunas, laiko ilgai negaišo, koją į klubą susmeigė greitai ir profesionaliai – akyse iškart pažaliavo. Sesutės kraują nuo smakro nušluostė, nuo stabligės paskiepijo. Rentgenas, kompiuterinė tomografija. Puiku, kaip geriausiuose Amerikos ER‘uose (liet. ligoninės priimamasis). Diagnozė greita: dubens kaulo lūžis ir rankos piršto trauma. Pora parų ligoninėje (priešinausi, bet sutikau), 6 savaitės lovos režimo, griežtai gulimo (pasidarė bloga), tada ramentai ilgam (vis tiek bloga).

Palatoje pasirodžiusi vyr. slaugė pašaipiai pasidomėjo, kodėl ėmiau vienvietę mokamą palatą. Mat reikės gulėti tik porą parų, o gretimoje n-vietėje daug smagiau: visi draugiškai jau pora valandų sprendžia klausimą, ką vakare reikės daryti su šlapimo nelaikančia senole, kuri rėkdama su visomis lašelinėmis reguliariai bando sprukti nežinoma kryptimi. Nieko, nuraminu, aš rami intravertė, apsieisiu kaip nors be tų smagumų.

Tik gal televizorių padėtumėt įjungti (mat jo valdymas tik rankinis arba telepatinis – t.y visiškai pritaikytas iš lovos nesikeliantiems pacientams), nors žinias paklausyčiau (žiūrėti neįmanoma, nes jis pačioj palubėj pakabintas tokiu kampu, kokiu žmogaus kaklas neišsiriečia). Ne, slaugė rankos pakelti negalinti, skauda. Ir šiaip tą televizorių tik vakar pastatė, matyt dėl grožio, nieko jis nerodys.

Pasirodo, ir ministras čia gulėjo, ir be televizoriaus apsiėjo, o čia mat užsimanė puonia veikiančio televizoriaus, kai palata tik 80 lt už parą! Dar gal ir suplyšęs ceratinis čiužinys neįtiks, ar paklodė, kuri tik pusę jo uždengia? O gal netinka ir mechaniniais svertais valdomas lovos galo pakėlėjas, kurį bandyti pajudinti nėra prasmės jeigu prieš tai bent porą savaičių nevartojote steroidų? Dėl to rankas slaugėms ir skauda...

Nudžiugino skyriaus gydytojas: sako, išleisime jus po poros dienų, o tada galėsite tris mėnesius su ramentais šokinėti. Kaip, klausiu, su ramentais, jei man kitas gydytojas pagal tuos pačius tyrimų rezultatus šešias savaites iš lovos keltis neleido? Nieko, sako, su ramentais galėsite, klausimų neuždavinėkite. Yes, man tinka!

O kaip pusiau sugipsuotas, pusiau bintu apvyniotas delnas – juk trukdys ramentą suimti, berods kažkuris rezidentas sakė, kad galima nedidelį patogų piršto įtvarą padaryti? Profesionalo buvau nuraminta, kad gipsas problemų neturėtų kelti, - be abejo, jis per delną sulūš ir sutrupės, bet tai nieko baisaus, galima su ant tvarsčio karačiais gipso gabalais ramiai šešias savaites vaikščioti- svarbu, kas pirštas nesilankstytų. „Va, - baksnoja į ligos istoriją, - čia juodu ant balto parašyta „piršto imobilizacija gera“. Nedrąsiai teiraujuos, gal galima bent tą gipso perteklių kaip nors sutrumpinti, nes svarbu tik kad pirštas nesilankstytų, o juk delnas gali...

Ar gal kokį siuntimą galėtų išrašyti, kad bent ortopedijos technikas žinotų, kokio ilgio įtvarą daryti. „Negalim, - tvirtai pareiškia, - čia jau plastikos chirurgų reikalas“. „Tai gal plastikos chirurgą?“, – neprarandu vilties. Skambina plastikams. Juokus mėgstat puonia: nei vieno laisvo nėra, ir artimiausią savaitę nebus.

Ko čia jiems dirbt, jei tuntai pupyčių privačiose klinikose eilėse stypso su tašėse paruoštais DD liemenukais.

Išrašė. Su visu sutrupėjusiu gipsu. Ramentais draugai pasirūpino. O piršto įtvaru po keleto dienų – šaunus ortopedijos klinikos technikas.

Dabar mąstau – ar po kelių savaičių važiuoti kontrolinių rentgenogramų į privačią įstaigą, ar dar kartą pasimėgauti pilna įspūdžių diena valstybinėje ligoninėje (bet ten priims matyt tik po trijų mėnesių)?

Ech, neversli ta Lietuva – pasiūlyk už gerus pinigus kokiam ekstremalių įspūdžių ištroškusiam vakariečiui pasigydyti (ar bent apsilankyti) mūsų valstybinėje ligoninėje kaip eiliniam pacientui, žiūrėk, nereikės jam anei Bransono skrydžio į kosmosą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ar išvažiuoti su J. Statkevičiumi iš Lietuvos? Turiu jums atsakymą (64)

Taip, rašau iš užsienio ir ne, nesu emigrantas, bent jau savęs tokiu nelaikau. Stebiu nuolatines batalijas interneto erdvėje ir komentarų apkasuose tarp sakančių „užsienyje geriau“ ir tarp tų, kurie „mylim Lietuvą ir jos neišduosim“. Ir taip pat noriu pasidalinti savo mintimis.

Vyras atvėrė piniginę – suskaičiavo, kiek pinigų išleidžia per mėnesį (95)

„Minimali alga turi būti 1000 eurų per mėnesį, kad už ją būtų galima išgyventi. Visa kita yra nesąmonės ir „bobučių“ pasakojimai“, – piktinosi DELFI skaitytojas Mantas B., išdrįsęs viešai išdėstyti, kiek ir kam išleidžia per mėnesį. Kviečiame jo išlaidas palyginti su savosiomis ir pasidalinti, kaip šeimos finansus tvarkote jūs el.p. pilieciai@delfi.lt.

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (4)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (936)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.