Seimo rinkimuose vidutiniškai balsuoja 5 proc. emigravusių tautiečių. Taip, čia ne pokštas. 5 proc. Ir ką? Lietuvoje likę tikrieji lietuviai pasakys maždaug taip: čiken fektoriai ir silkių uodegų skutėjai gal geriau tegul išvis nebalsuoja. Arba: Vycka su Ženka gi ir Lietuvoj nebalsuodavo, tai kodėl turėtų susirūpinti Tėvynės reikalais būdami svetur?

Vycka su Ženka sėdi ant minkštų kėdžių ambasados surengtuose politikų debatuose, rankose bailiai spaudžia įbruktus reklaminius lankstinukus, kuriuose rekomenduojama, „už ką balsuoti“. Kandidatai į Seimą sako, kad šįkart – jie ypatingi. Jie atstovaus būtent emigravusiuosius. Šįkart Naujamiesčio vienmandatėje apygardoje, kuriai priskiriami visi užsienyje balsuojantys rinkėjai, rungiasi 14 kandidatų. Išskirtiniai kandidatai, mąsto Vycka su Ženka. Reikia užduoti klausimų.

Vycka kelia ranką: „Aš nerimauju dėl vaikų mokslo. Girdėjau, kad jei prastokai su lietuvių kalba ar istorija, tai Lietuvoj iš 9-os klasės vaiką kelia į 7-ą. Nenoriu, kad vaikas būtų traumuotas, dėl to nesiryžtu grįžti, nors ir pinigų pragyventi tikrai turiu ir pasiilgau Tėvynės jau.“

Ir ką Jūs manote – vienas iš toli gražu ne visai marginalinės partijos lyderių, šiaip jau garsėjantis didele erudicija ir inovatyvumu, klausosi užjaučiančiu veidu, o po to sako: „O! tikrai taip yra? Kaip gerai, kad iškėlėte šį klausimą! Aš pasižymiu ir mes darysim viską, kad tai pasikeistų.“

Pala pala – jūs pasižymit? Ką? Kad esat atitrūkę nuo trečdalio Lietuvos esminių problemų? Gerai, pasižymėkit.

Pasižymėkit ir tai, kad kol remontuosite sugriuvusią švietimo sistemą, o tam prireiks bent dešimtmečio, toliau inertiškai iš šalies važiuos dar ir (užsi)likusieji – juk šiandien ketinimą mokytis svetur deklaruoja net šeštokai.

Gerbiami kandidatai į Seimą, ar kada lankėtės Anglijos, JAV, Norvegijos mokyklose? Ten mokosi jūsų trečdalio elektorato vaikai. Dėl to minėtų šalių kokybiška švietimo sistema ir bent apylygių sąlygų Lietuvoje sukūrimas šiandien natūraliai turėtų Lietuvos politikų apmąstymų objektas. Bet iš atsakymo Vyckai akivaizdu, kad su užsienio šalių ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumais nesate susipažinę. Ir tikitės emigrantų balsų?

Na, bet tiek to. Įsidrąsina Ženka, irgi rėžia klausimą: „Kada bus įteisinta dviguba pilietybė? Po Brexit'o ateis laikas, kai reikės apsispręsti. Nenoriu prarasti garantijų, kurias užsidirbau čia per 15 metų, vaikai beveik suaugę, dar neapsisprendė, kurioje šalyje kurs gyvenimus, aš tai į Lietuvą tikrai norėčiau grįžti, versliuką įsukčiau, darbo vietų sukurčiau.“

Gerbiami kandidatai į Seimą susiraukę. Ir štai vienos iš stipriausių partijų atstovas paaiškina Ženkai, kas ir kaip. Matot, sako, čia reikėtų keisti Konstituciją. O tam reikėtų surengti referendumą. Ir tą referendumą reikėtų laimėti. Tai kol nesam tikri, kad laimėsim, nedrįstam organizuoti.

Tikrai? Nesat tikri? Kad masiškai prarandat piliečius dėl stabilaus nulio politinės valios skalėje? Tai būkite tikri ir pasižymėkit.

Būkite tikri ir dėl to, kad jei tęsis tolesnė politinė stagnacija dvigubos pilietybės klausimu, pirmoji Nobelio premija, kai ją pelnys lietuvis, priklausys jau tik lietuviškų šaknų turinčiam JAV ar Didžiosios Britanijos piliečiui, tas pats bus ir su pirmuoju Oskaru bei Auksine Palmės šakele. Po to ateis eilė Pompidou meno centrui, krepšiniui, plaukimui, gal net „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtiems restoranams, kurių nė vienas Lietuvoje taip ir neužgims. Nebeliks kam kabinti ąžuolo vainikų, nes nebus Lietuvos piliečių iškovotų globaliai reikšmingų pergalių, kurios mus vienija. Na alaus, greičiausiai vis tik liks...

Būtent dvigubos pilietybės klausimas bene geriausiai apnuogina trečdalio Lietuvos totalinio išvarymo problemą. Šiandien akivaizdu, kad moderni Lietuva vargu ar beišsisuks be dvigubos pilietybės klausimo neatidėliotino sprendimo, nes tokiu atveju prarastume trečdalį tautos, tačiau šalis per 25-erius nepriklausomybės metus sugebėjo taip atstumti ir išniekinti savo emigrantus, kad visiškai įsivarė į gėdingą politinį kampą. Baugu net referendumą emigravusiesiems svarbiausiu klausimu organizuoti. Juk balsuoti ateis vos 5 proc., o tikrieji Lietuvoje gyvenantys lietuviai geriau jau šaligatvius šluos, nei pabandys įsigilinti į tėvynainių, gyvenančių svetur – aktualijas.

Gerbiami kandidatai – neturit ką pasakyti emigrantams rūpimais klausimais? Na, tuomet (net nepadoru sakyti, bet...) meluokit, žadėkit ką nors! Duokite bent viltį! Vycka su Ženka neprašo padidinti pensiją ar skirti daugiau lėšų sveikatos apsaugai. Kitaip tariant, šitas rinkėjo segmentas – šitas trečdalis Lietuvos piliečių balsų jums, gerbiami kandidatai, praktiškai nieko nekainuoja. Vycka su Ženka užsidirba pakankamai, juk dėl to jie ir emigravo. Jie tenori kelių administracinių pakeitimų ir lašo pagarbos.

Dauguma politinių partijų per šią rinkiminę kampaniją karštai pasakojo, kaip jie grąžins į Lietuvą nutekėjusius protus. Suprask, Londono Sityje ir kituose pasaulio finansų centruose bei globaliose korporacijose dirbančius, svetur aukščiausio lygio išsilavinimą įgijusius lietuvius.

Tikrai? O jei aš esu Ženka, ir mes su Vycka norime Molėtuose nedidelę lentpjūvę atidaryti? „Lauk! – sakote jūs, – atgal į Mančesterį ir Golvėjų skusti silkių ir sraigių rinkti! Mums reikia kokybiškos darbo jėgos – finansininkų ir bankininkų, na gal dar kelių Harvardo profesorių, bet ir tai – tik fizikų, biotechnologų, na ir dar kelis IT'šnikus priimsim.“

Oho! Kartais stebina Lietuvos politikų begalinis pasitikėjimas savimi. Nejau manote, kad jūs nuspręsite, ar Londono Sityje dirbantis lietuvis Darius arba Kembridže profesore dirbanti Milda susies savo ateitį su Lietuva? Juk jie galbūt net labiau išsilavinę, nei jūs. Vadinasi, jų mąstymo ir veikimo instrumentarijus gal net platesnis ir gausesnis nei jūsų. Ir kad globalios ekonomikos ir politinės demokratijos sąlygomis jie yra daugiau nei pajėgūs susirasti reikalingą informaciją, o prireikus – savo galvomis (t. y. neeiliniu protu ir gebėjimais) prasimušti kelią atgal į Lietuvą, jei tik to panorėtų. Ir kad galbūt jie yra paskutiniai eilėje, kuriems reikia jūsų pagalbos ir palydėjimo, paėmus už rankutės atgal į Lietuvą. O Vyckai su Ženka pagalba gal ir praverstų.

Nedaug tepešę po politinių debatų ambasadoje, bet vis dar norintys grįžti į Lietuvą Ženka ir Vycka keliauja į renginį pavadinimu „Renkuosi Lietuvą“. Tai – Lietuvos vyriausybės iniciatyva vykdomas projektas, kurio tikslas – skleisti informaciją grįžtantiems lietuviams. Jauni ir aktyvūs šios iniciatyvos darbuotojai (beje, jie – tik du, neskaičiuojant sekretorės, trečdaliui Lietuvos (!)), puikiai pasikaustę visais klausimais.

Ženkos idealizmas po debatų sumenkęs, tad savo klausimu jis smogia tiesiai valdžiai į paširdžius: „Kodėl Lietuva nepripažįsta užsienyje įgytų diplomų? Kai atvažiavau į Angliją, niekas mano lietuviško diplomo nepripažino, dabar jau nebe jaunas esu, nebegalėčiau visko nuo nulio pradėti. Anglijoje baigiau koledžą, įgijau namų apšildymo sistemų inžinieriaus specialybę.“

„Renkuosi Lietuvą“ atstovai kantriai ir išsamiai paaiškina Ženkai, kad Lietuva pripažįsta užsienyje įgytus diplomus. Žiūrėk, Ženkai jau ir linksmiau, ir drąsiau.

Taip, Ženka, tikiu, kad tau buvo sunku susitaikyti su tuo, kad Lietuvoje įgytas diplomas britams, švelniai tariant, nieko nereiškė. Bet žinok, kad Lietuvoje, kurios švietimo sistemai – krachas – tavo, kad ir koledže įgytos žinios ir gebėjimai labai pravers. Britai žino, kaip ir ko moko, taigi – išmoko. Tavo diplomas ne popierinis. Tau puikiai seksis Lietuvoje.

Ir vis dėlto, gal tu geriau nevažiuok namo, Ženka. Ir tu – Vycka. Nes nors ir pripažins jūsų diplomus, vargu, ar Lietuva jus gerbs ir toleruos.

Neišspręstas dvigubos pilietybės klausimas, grįžtantiems lietuviams vaikams nepritaikyta švietimo sistema ir menka paprastų, tačiau bent iš bėdos apmokamų darbų pasiūla, ypač regionuose, nugręžė emigrantų akis nuo gimtinės ilgam arba visam laikui. Pirmuosius du klausimus galima sparčiai išspręsti politinės valios pastangomis, trečiasis klausimas – ilgesnio laikotarpio uždavinys. Bet juk dauguma emigravusiųjų pripažįsta, kad ne prastas darbo užmokestis yra esminė kliūtis grįžti. Štai čia prieiname prie pagrindinės šio rašinio minties. Emigrantai Lietuvoje nelaukiami – jų nekenčia, juos niekina, juos stumia šalin.

Lietuvoje klesti susipriešinimas, begalinė tarpusavio konkurencija – toks jausmas lyg stebėtum merdinčio sovietizmo konvulsijas, sumišusias su įvairiausiais užgimusio agresyvaus kapitalizmo pavidalais. Čia nėra vietos tolerancijai per se – paprasčiausiam buvimui. Ne, norėdamas būti, čia privalai kiekvieną sekundę būti kažkuo.

Šiandien Lietuva panaši į išdidžių besikapojančių gaidžių ringą, kur prakutę sostinės hipsteriai ginčijasi dėl to, kuris alus vis tik prastesnis (nors tuo pat metu jie tvirtina, kad tokio prasto negeria), vadinamosios supermamytės varžosi vaikų maisto ir drabužių super-ekologijos srityje, kaimuose likę savo mąstymu ir pragyvenimo lygiu mintimis į XVI a. nukeliantys tautiečiai mušasi dėl socialinių pašalpų, o politikai skęsta skandaluose ir emigracijos politikos klausimu varžosi nebent dėl to, kas užtrenks kuo daugiau langų – tiek norintiesiems išvykti, tiek ir norintiems sugrįžti.

Ir visi jie turi bendrą vienijantį bruožą – neapykantą emigrantams. Lietuva tavęs nemyli, Ženka. Nes tu nesi tikras lietuvis. Tu spjovei į darbą parduotuvėje už (minus)minimumą ir išvažiavai į minimumą(plius). Tu nematei, kaip Lietuva toliau skurdo – be tavęs, Ženkaaaaa! Tu nematei kassavaitinių Vyriausybės skandalų, neėmei kyšio už šaukštus ir šakutes, nesikarstei tvorom, kad pamatytum nelegalų Borisovo dvarą, tu nežinai, kad mūsų valdžia angliškai kalba dabar jau prasčiau, nei tu. Tu „neįsitinklinai“ – nepriklausai išrinktųjų ratui socialiniuose tinkluose, kur gulinčiojo spardymas tapo beveik norma, todėl nuolat esi išbaninamas kelių vienas kitą laikinančių ir tokiu būdu besikotiruojančių visuomenės nuomonės formuotojų. Tu kalbi ne į temą, nes kalbi kitaip. Dėl to tu nesi tikras lietuvis. Tu – čiken fektoris – tai ir lik ten, kitur. Lik. Ženka.

Pala pala, neatlyžta Ženka – o tai kas tuos tikruosius lietuvius išmokė gerus burgerius daryti? Bulvytes į metalinius kibirėlius dėti? Vyno ir elio kultūros? Kas papasakojo, kad vietoj gvazdikėlių galima pasisodinti ir levandų? O močiutės Lietuvos kaimuose argi nestulbsta, kokie mandagūs ir patyčioms netolerantiški jų anūkai, atvykstantys trumpam iš Airijos per vasaros atostogas?

Taip. Ne tik burgerius jūs atvežėt, ne tik dėl jūsų siunčiamų pinigų dar matosi gyvybės ženklų Molėtuose, Zarasuose ir Prienuose – jūs vis drąsiau atvežat nuostabą ir netoleranciją sovietiniam (kad ir po hipsterio barzdele ar 1000 eurų kainuojančio vaikiško vežimėlio ratais paslėptam) vienakrypčiam mąstymui, drąsą būti kitokiu, drąsą tiesiog būti nieko nevaidinant, gilesnį suvokimą, kas yra demokratija, ir kas yra tolerancija – nes mokėtės jos jau nebe iš knygų, o iš realaus gyvenimo.

Daugybė strateginio valdymo ir netgi psichologijos teorijų sako, kad jei nori pasiekti tikslą, turi įsivaizduoti, kad jau esi geidžiamoje situacijoje ir tuomet, atsižvelgiant į ribotus išteklius, modeliuoti tą norimą situaciją čia ir dabar. Vadovaujantis šia logika, tokias televizijos laidas, kaip „Emigrantai“ jau seniausiai turėjo pakeisti laidos „Grįžau“. Turėtų būti statomi ištisi serialai ir realybės šou apie tai, kaip vyksta grįžimo į Lietuvą ir reintegracijos procesai, su kokiomis kliūtimis ir kokiais džiaugsmais susiduria grįžtantysis „Sodroje“, mokesčių inspekcijoje, banke, mokykloje, poliklinikoje. Kaip žinia, institucinės patirtys iš esmės kartojasi, tad pakaktų poros televizijos sezonų, kad būtų išsemtas visas institucinės išminties ratas, ir būsimam reemigrantui būtų aišku, ko galima tikėtis.

Visa tai tam, kad mintis – bent jau mintis apie galimybę sugrįžti – atrodytų reali. Kad Lietuvos politikams nereikėtų apsijuokti prieš emigrantų auditoriją, neturint žalio supratimo apie vos kelias juos išties jaudinančias problemas, o emigrantams – apsijuokti prieš nebeatpažįstamą Lietuvą.

Pavėluota mažiausiai 10-15 metų. Laikas iššvaistytas „Globalioms Lietuvoms“, keistiems krepšeliams ir karams dėl „X“ ir „Q“. Kaip būtų gražu – savo feisbuko paskyroje rašo viena iš „Globalios Lietuvos“ vykdytojų – kad atkampiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys lietuviai atsiųstų po atviruką. Tikrai? O gal jūs mums atsiųskite? Jei ne konkrečių žinių apie nuveiktus darbus, tai bent jau atvirukų, kad nepamirštume kaip atrodo Gedimino pilis?

Ir vis dėlto, labai viliuosi, kad po šių Seimo rinkimų bus pradėti tiesti realūs nusileidimo takai emigrantams, o išskristi norintiesiems bus pradėti įteikinėti atgaliniai bilietai tolerancijos, pasitikėjimo ir pagarbos pavidalu. Ženka su Vycka šįmet nusprendė nebalsuoti, nes nesulaukė atsakymų į vos du juos dominusius klausimus. Bet jie tikrai grįš į Lietuvą. Net neabejoju.

Straipsnio autorė yra socialinių mokslų daktarė, jau porą metų gyvenanti JK, Peterboro mieste. Ji yra viena iš Peterboro Lietuvių Bendruomenės lyderių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!