Tolerancija – kas tai?

 (29)
Pastaruoju metu, dėl visiems labai gerai žinomų aplinkybių ir priežasčių, apie kurias net neverta kalbėti, tarytum balsas tyruose sklando terminas tolerancija. Šį žodį gali išgirsti įvairiuose kontekstuose, o jis pats dar įvairiau suvokiamas. Reikėtų iškelti esminį klausimą: „kas jis ir su kuo valgomas?“.
Lygybė
© Sociumas LT nuotr.

Tolerancija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia kantrybę ir ištvermę. Kaip ir daugelis terminų, taip ir šis, neturėtų būti visiškai tiesiogiai suprantamas, o apmąstytas šiek tiek giliau.

Suvokime, kad tolerancijos objektas negali būti tai, kas mums patinka, malonu ar kam tiesiog pritariame. Jei kas nors mums patinka, tai to geisime, taip pat nesakom, kad toleruojam meno srovę, kuria sekame, bičiulį, kuris mums mielas. Tas pats ir su pažiūromis – joms galime pritarti, jų laikytis arba jų nesilaikyti, tačiau nieku gyvu – toleruoti. O ir nepatogių situacijų, kurias patiriame, nevadiname toleruotinomis arba netoleruotinomis, nes jos gali būti susitaikytinos ar priešingai.

Svarbu suprasti, jog tie, kurie kalba apie žodžio laisvę, nekalba apie jos toleravimą. Nėra tokios kaip „minties tolerancijos“, nes įsikišti į mąstymą kol kas nėra įmanoma, todėl kiekvienas gali mąstyti, kaip jam patinka: nereikia pripažinti teisės kitoniškai mąstyti, ji savaime egzistuoja ir su tuo nepakovosi. Tai kas gi toji tolerancija šiuo atveju? Tada, kai patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus. Tai ir bus žodžio laisvė, pažiūrų skelbimo laisvė, bet ne raginimas, jog kiti žmonės imtų ir elgtųsi kaip aš.

Tad kaip elgtis? Suprasti, kad tolerancija nėra kažkieno pažiūrų ar gyvenimo būdo, galbūt, kurį laikome klaidingu, gerbimas. Ką galime daryti – tai kritikuoti, atmesti.

Yra daug dalykų, kurių nesuprantame ir iki galo nesuvoksime; niekada nesuprasime kitų žmonių, jų skausmo, jų išgyvenimų. Slėpinys – gražiausias žodis apibūdinantis kitą žmogų. O koks skirtumas tarp paslapties ir slėpinio? Jis labai aiškus: paslaptis – tai tas, kas neskirta sužinoti, o slėpinys pats trokšta atsiskleisti, bet išskirtinai ir tik mums savitu būdu. Nei vieno žmogaus neįvertinsime adekvačiai. Šią poziciją gali užimti tik teisėjas, tikintiesiems – Dievas. Taigi, toliau belieka tik kompetencijų ir autoritetų klausimas.

Kokia viso to išvada ir mintis? O gi labai paprasta: tolerancija nėra tai, kad turiu gerbti kito nuomonę, ją laikyti teisinga, nes dauguma tai daro. Tolerancija – tai žvilgsnis į žmogų, tokį kaip aš, kuris klysta, kitaip mąsto, elgiasi, juk ir liaudies patarlė byloja, kad visi mes esame iš vieno molio nudrėbti. Išsakykime savo kritiką, sudrauskime, bet per daug nesureikšminkime – „nekelkime to ant šakių“.

Mūsų tolerancija ir bus tai, kad suvoksime ir patvirtinsime, jog kitas turi teisę į savo nuomonę, mąstymą ir t.t. Tik nepainiokime terminų: jei persekioju ir engiu, nereikš, jog netoleruoju, bet bus visai kitas terminas.

Šios mintys nėra agitacija už kažkokias pažiūras, o tik už teisingą, sąmoningą terminų naudojimą!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (31)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (342)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (53)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (490)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.