Tik tingūs neišmanėliai mano, jog valstybė neturi pasirūpinti jaunimu

 (30)
Tik tingūs neišmanėliai mano, jog valstybė neturi pasirūpinti jaunimu
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Rūpintis ar nesirūpinti? Tai klausimas, kurį svarsto „labai rimti“ žmonės. Visa bėda, kad jie svarsto apie labai specifinę žmonių grupę – jaunimą. Jaunimas nelaukia. Nespėjus atsakyti į klausimą, jaunimas susensta ir dar viena karta prarasta. O gal „labai rimti“ žmonės atsakinėja visai ne į tą klausimą?

Pasakysiu vieną mažą šventvagystę. Šventvagystė, žinoma, ne visiems. Kaip bebūtų, ji ypatingai nepatiks nei „perspektyviajam“ jaunimui, nei apskritai visiems dešiniųjų pažiūrų atstovams. Toji šventvagystė skamba taip: valstybė neprivalo pasirūpinti jaunimu, ji neprivalo aprengti, pavalgydinti ir pamasažuoti visą nugarą, tačiau ji privalo būti suinteresuota, kad tas jauniklis būtų pavalgęs, apsirengęs ne drapanomis ir turėtų galimybę sutaupyti tą šimtą litų ir nueiti į masažo saloną.

Tačiau Lietuvoje rūpintis ar bent būti suinteresuotam bendram gėriui – blogo tono ženklas. Lengva pastebėti, kai tie žmonės (apie juos vėliau) išgirsta apie kažkokį pasirūpinimą, jiems užverda kraujas, nes jie kaip mat įsivaizduoja darbų, butų ir pinigų dalybas visiškai to nenusipelnusiems tingiems jaunuoliams, kurie geria visą savaitgalį, o dar neišsiblaivę ateina į darbus.

Su tokiu požiūriu toli eit vargu ar išeis. Suprantama, tokie dešiniųjų pasisakymai yra užkoduoti dogmose, kurias kasdien prijaučiantys kartoja. O tie prijaučiantys (taip, čia tie patys, kuriem rūpintis lygu bolševizmas), visa bėda, yra įsikūrę jau pakankamai aukštose pareigose. Premjero A. Kubiliaus patarėjas M. Majauskas tiesiai šviesiai pasakė, kad valstybė nėra suinteresuota jaunimu – valstybei visiškai vienodai, ar jaunas, ar senesnis žmogus, svarbiausia, kad kurtųsi verslas, net jei tai reikštų, jog jaunuolis visiškai be jokio kapitalo turės susikurti darbo vietą sau.

Ir tai yra pati didžiausia valdininko tinginystė ir neišmanymas. Tiesa, ideologiškai viskas teisingai. Mažas valstybinis sektorius ir verslas yra „didysis O“ dešiniųjų žodyne. Tik bėda, kad trumparegiškumas neleidžia suprasti fundamentalaus fakto, jog būtent jaunimas yra ateities stuburas, kuris kurs valstybę bei mokės didelę dalį mokesčių, iš kurių bus mokama pensija įvairiom personom, kurios jau tikrai nenusipelnė, nes visą savo darbingą amžių mokė visus, kaip gerai būti ciniku ir šiknium.

Bet grįžkim prie tinginystės. Tai tinginystė, nes turint visus didžiuosius svertus, t.y įstatymų leidybą, vengiama pasinaudoti jais. Vengiama įsisavinti ES lėšas ir taip dotuoti jaunų žmonių samdymą, vengiama apskritai palengvinti darbo apmokestinimo naštą, o ką kalbėt apie aukštojo mokslo reformos klystkelius, kai universitetai supanašėja į Lietuvos pop „žvaigždes“, kurios nors ir žino, kad viskas pas jas dirbtina – siūlosi, lyg esančios mergelė Marija prieš sutinkant Jėzų.

Tuo tarpu vakarų valstybėse kalbama apie tai, kaip išvengti „prarastosios kartos“ situacijos, kai dėl silpnos ekonominės padėties jauni žmonės negali rasti darbo. Ten niekas rimtai nekalba apie tai, kad jaunimas turi pats susikurti darbo vietas, nes priešingai nei mes, supranta, kad visi verslininkais būti negalim ir nebūtinai to norim.

Bet pabandykit paaiškinti tai plačiam žmonių ratui – jūs būsite išvadintas Kremliaus globotiniu, Latvių gatvės gyventoju arba iš viso, pačiu blogiausiu epitetu Lietuvoje – socialistu. Kai jus pavadina socialistu, tai žinokit, kad jum ką tik spjovė į veidą, esat kaltas už visas sovietų represijas ir A. Paleckis gyvena jūsų palėpėje ir bando atgaivinti Staliną.

Nereikia apgaudinėti savęs ir tikėti, kad jei visi būtume tas „perspektyvusis jaunimas“, kuris yra visiškai savarankiškas jau nuo 16 metų ir iš karto pabaigęs universitetą sukūrė verslą iš kapitalo, kurį kaupė nuo pat gimimo – tai jau gyventume kapitalistiniam komunizme. Lozungo „iš kiekvieno – visiškai nieko, kiekvienam – tuo labiau nieko, tu niekingas tinginy“ - niekada nebus.

Kodėl? Labai paprasta. Vieno sėkmė yra kito nesėkmė. Kiekvienas praturtėjimas yra smarkiai susijęs su sėkme. Galbūt jūs tiesiog atsidūrėte laiku ir vietoje pirmas, o gal per darbo interviu jūsų konkurentas pasakė tai, ko neturėjo pasakyti ir darbą gavote jūs, nepaisant konkurento akivaizdaus didesnio išsimokslinimo ir gabumų.

Su verslu viskas labai panašu. Labai dažnai, ypatingai pirmieji verslai – nepasiseka. Galbūt buvai šiaip nevykėlis verslininkas ir nemokėjai efektyviai konkuruot, o gal tiesiog tą patį siūlantis kitas verslas nukonkuravo tave dėl paprasčiausio atsitiktinumo, kaip pirmesnio pastebėto skelbimo ir gavo didelį užsakymą, dėl kurio verslas išsiplėtė ir galutinai užėmė tavo rinkos dalį.

Normalu - tai kapitalistinė realybė. Nepavyko kartą – bandyk dar, šįkart turėsi patirties. Jeigu pirmą riziką dėl nemokšiško valdymo galima sumažinti padirbus panašiame sektoriuje ir pasisėmus patirties, tai Lietuva elgiasi taip, dėl ko yra pasakymas, jog „kapitalizmas neturi žmogiško veido“.

Nenormalu yra apsimesti, kad visiems, kuriantiems verslą, pasiseks. Jaunimas, nusprendęs rizikuoti ir galiausiai pralošęs, tikėtina, bus prasiskolinęs bankui, o jo patirtis – bankrutavusio verslo valdymas.

Tada ir prasidės visas smagumas. Smaugiant skoloms, kadaise „perspektyvus“ jaunimas privalės dirbti ir dirbti labai sunkiai, kad sulaukęs 50-ies metų jau galėtų pasigirt, kad įsigijo pirmąją gyvenamają vietą. Bet iki tol – baisi baimė prarasti darbą ir taip laužyt įsipareigojimus, kurie dar ilgai bus našta.

Labai lengva suprasti, kokia tai politika. Baimės skleidimas yra be galo efektyvi politika. JAV yra pati produktyviausia šalis, nes darbo santykiai yra patys liberaliausi, žmonės labiausiai prasiskolinę, o apie apmokamas atostogas gali tik pasvajot, bet jei netyčia ir sumąstysi išeit jau neapmokamų atostogų – bijok, nes grįžus tavo darbo vietos gali nebebūti. Už ką tada mokėsi įmokas bankams?

Vargu, ar galima vienareikšmiškai atsakyti, kodėl tokia neišmanėliška politika traukia žmones. Atsakymas arčiausiai tiesos – žmonės mėgsta sėkmę. Mėgsta ir tuos, kurie yra sėkmingi. Girdėdami pasakojimus iš sėkmingųjų, jie tikisi vieną dieną atsidurti toje pačioje „Lietuviškos svajonės“ pusėje kartu su jau esamais sėkmingaisiais. Ir tie žmonės galės didžiuotis savo pasiekimu – jei to kaina ir tūkstantis nepasisekusių gyvenimų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

 
30
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Įvertink šį straipsnį

Vox Populi

Mergina – atvirai: žvalgomės į pasiturinčius vyrus (205)

2014 spalio mėn. 23 d. 17:00
„Gėriu sotus ilgai nebūsi“, – rašo mergina, neslepianti, kad moterims svarbu, kad vaikinas galėtų sumokėti kavinėje ar mokėtų vairuoti automobilį. Ji parašė griežtą atsakymą dvasingam, apie pinigus negalvojančiam ir merginos ieškančiam apsauginiui. „Tu tikrai niekada nesusirasi merginos, jei nepakeisi tokio požiūrio“, – rėžia mergina.

Merginos ieškantis apsauginis nusivylė moterimis (1166)

2014 spalio mėn. 22 d. 17:13
Esu pakankamai jaunas, bet jau vedyboms „prinokęs“ žmogus iš Vilniaus. Dar neturiu trisdešimties metų, bet iki šio metų slenksčio man liko laukti pakankamai nedaug. Esu apsaugos darbuotojas, aktyviai ieškau antros pusės, ir labai panorau pasidalinti įspūdžiais apie antros pusės paieškas bei visuomenę apskritai.

Lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ recenzija: gėda (228)

2014 spalio mėn. 22 d. 09:59
Filmo Rūsys kadras
Organizatorių nuotr.
Trumpametražių filmų, tokių kaip 2005 metais pasirodžiusio draminio projekto „Vilkas“, ir muzikinių klipų kūrėjas, režisierius Ričardas Matačius pagaliau bando laimę pilno metro kine ir savo pirmam rimtam kūriniui pasirenka siaubo ir psichologinės dramos žanrą, kuris, tarp kitko, tampa pirmuoju Lietuvos kino istorijoje bandymu sukurti pamatą siaubo žanrui ateityje.

Nuomonė. Reikia pripažinti emigrantus (11)

2014 spalio mėn. 23 d. 10:02
Nuomonė. Reikia pripažinti emigrantus
DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)
Kadangi ne taip lengva „susimatyti“ su visais lietuviais, tai bent jau pakviesiu jus susimąstyti. Ne apie laiku nesumokėtus mokesčius, artėjantį kursinio rašto darbo grąžinimo terminą ar dar bala žino ką. Šio straipsnio pagrindinis tikslas – rašyti ne apie balos ir jos gyventojų išmintį, o apie gerokai svarbesnius ir aktualesnius klausimus, kurie, kaip ir įprasta Lietuvoje, veikiau yra nutylimi, nei viešinami. Šis mano straipsnis skirtas lietuvių tautos išlikimo klausimui nagrinėti bei pasiūlymams, ką turėtume daryti.

72 valandos moters apsisprendimui – žingsnis atgal (30)

2014 spalio mėn. 21 d. 12:04
Klausimas nėra, už abortus ar prieš abortus. Nėra tokių abortų šalininkų, kurie sakytų: „bėk, darykis, nes tai puiku“. Klausimas yra apie teisę rinktis. Klausimas yra apie žmogaus teises, apie biurokratizaciją – net tokios intymios gyvenimo srities, apie valstybės kontrolę ir valstybės sekuliarumą.