Tik tingūs neišmanėliai mano, jog valstybė neturi pasirūpinti jaunimu

 (30)
Tik tingūs neišmanėliai mano, jog valstybė neturi pasirūpinti jaunimu
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Rūpintis ar nesirūpinti? Tai klausimas, kurį svarsto „labai rimti“ žmonės. Visa bėda, kad jie svarsto apie labai specifinę žmonių grupę – jaunimą. Jaunimas nelaukia. Nespėjus atsakyti į klausimą, jaunimas susensta ir dar viena karta prarasta. O gal „labai rimti“ žmonės atsakinėja visai ne į tą klausimą?

Pasakysiu vieną mažą šventvagystę. Šventvagystė, žinoma, ne visiems. Kaip bebūtų, ji ypatingai nepatiks nei „perspektyviajam“ jaunimui, nei apskritai visiems dešiniųjų pažiūrų atstovams. Toji šventvagystė skamba taip: valstybė neprivalo pasirūpinti jaunimu, ji neprivalo aprengti, pavalgydinti ir pamasažuoti visą nugarą, tačiau ji privalo būti suinteresuota, kad tas jauniklis būtų pavalgęs, apsirengęs ne drapanomis ir turėtų galimybę sutaupyti tą šimtą litų ir nueiti į masažo saloną.

Tačiau Lietuvoje rūpintis ar bent būti suinteresuotam bendram gėriui – blogo tono ženklas. Lengva pastebėti, kai tie žmonės (apie juos vėliau) išgirsta apie kažkokį pasirūpinimą, jiems užverda kraujas, nes jie kaip mat įsivaizduoja darbų, butų ir pinigų dalybas visiškai to nenusipelnusiems tingiems jaunuoliams, kurie geria visą savaitgalį, o dar neišsiblaivę ateina į darbus.

Su tokiu požiūriu toli eit vargu ar išeis. Suprantama, tokie dešiniųjų pasisakymai yra užkoduoti dogmose, kurias kasdien prijaučiantys kartoja. O tie prijaučiantys (taip, čia tie patys, kuriem rūpintis lygu bolševizmas), visa bėda, yra įsikūrę jau pakankamai aukštose pareigose. Premjero A. Kubiliaus patarėjas M. Majauskas tiesiai šviesiai pasakė, kad valstybė nėra suinteresuota jaunimu – valstybei visiškai vienodai, ar jaunas, ar senesnis žmogus, svarbiausia, kad kurtųsi verslas, net jei tai reikštų, jog jaunuolis visiškai be jokio kapitalo turės susikurti darbo vietą sau.

Ir tai yra pati didžiausia valdininko tinginystė ir neišmanymas. Tiesa, ideologiškai viskas teisingai. Mažas valstybinis sektorius ir verslas yra „didysis O“ dešiniųjų žodyne. Tik bėda, kad trumparegiškumas neleidžia suprasti fundamentalaus fakto, jog būtent jaunimas yra ateities stuburas, kuris kurs valstybę bei mokės didelę dalį mokesčių, iš kurių bus mokama pensija įvairiom personom, kurios jau tikrai nenusipelnė, nes visą savo darbingą amžių mokė visus, kaip gerai būti ciniku ir šiknium.

Bet grįžkim prie tinginystės. Tai tinginystė, nes turint visus didžiuosius svertus, t.y įstatymų leidybą, vengiama pasinaudoti jais. Vengiama įsisavinti ES lėšas ir taip dotuoti jaunų žmonių samdymą, vengiama apskritai palengvinti darbo apmokestinimo naštą, o ką kalbėt apie aukštojo mokslo reformos klystkelius, kai universitetai supanašėja į Lietuvos pop „žvaigždes“, kurios nors ir žino, kad viskas pas jas dirbtina – siūlosi, lyg esančios mergelė Marija prieš sutinkant Jėzų.

Tuo tarpu vakarų valstybėse kalbama apie tai, kaip išvengti „prarastosios kartos“ situacijos, kai dėl silpnos ekonominės padėties jauni žmonės negali rasti darbo. Ten niekas rimtai nekalba apie tai, kad jaunimas turi pats susikurti darbo vietas, nes priešingai nei mes, supranta, kad visi verslininkais būti negalim ir nebūtinai to norim.

Bet pabandykit paaiškinti tai plačiam žmonių ratui – jūs būsite išvadintas Kremliaus globotiniu, Latvių gatvės gyventoju arba iš viso, pačiu blogiausiu epitetu Lietuvoje – socialistu. Kai jus pavadina socialistu, tai žinokit, kad jum ką tik spjovė į veidą, esat kaltas už visas sovietų represijas ir A. Paleckis gyvena jūsų palėpėje ir bando atgaivinti Staliną.

Nereikia apgaudinėti savęs ir tikėti, kad jei visi būtume tas „perspektyvusis jaunimas“, kuris yra visiškai savarankiškas jau nuo 16 metų ir iš karto pabaigęs universitetą sukūrė verslą iš kapitalo, kurį kaupė nuo pat gimimo – tai jau gyventume kapitalistiniam komunizme. Lozungo „iš kiekvieno – visiškai nieko, kiekvienam – tuo labiau nieko, tu niekingas tinginy“ - niekada nebus.

Kodėl? Labai paprasta. Vieno sėkmė yra kito nesėkmė. Kiekvienas praturtėjimas yra smarkiai susijęs su sėkme. Galbūt jūs tiesiog atsidūrėte laiku ir vietoje pirmas, o gal per darbo interviu jūsų konkurentas pasakė tai, ko neturėjo pasakyti ir darbą gavote jūs, nepaisant konkurento akivaizdaus didesnio išsimokslinimo ir gabumų.

Su verslu viskas labai panašu. Labai dažnai, ypatingai pirmieji verslai – nepasiseka. Galbūt buvai šiaip nevykėlis verslininkas ir nemokėjai efektyviai konkuruot, o gal tiesiog tą patį siūlantis kitas verslas nukonkuravo tave dėl paprasčiausio atsitiktinumo, kaip pirmesnio pastebėto skelbimo ir gavo didelį užsakymą, dėl kurio verslas išsiplėtė ir galutinai užėmė tavo rinkos dalį.

Normalu - tai kapitalistinė realybė. Nepavyko kartą – bandyk dar, šįkart turėsi patirties. Jeigu pirmą riziką dėl nemokšiško valdymo galima sumažinti padirbus panašiame sektoriuje ir pasisėmus patirties, tai Lietuva elgiasi taip, dėl ko yra pasakymas, jog „kapitalizmas neturi žmogiško veido“.

Nenormalu yra apsimesti, kad visiems, kuriantiems verslą, pasiseks. Jaunimas, nusprendęs rizikuoti ir galiausiai pralošęs, tikėtina, bus prasiskolinęs bankui, o jo patirtis – bankrutavusio verslo valdymas.

Tada ir prasidės visas smagumas. Smaugiant skoloms, kadaise „perspektyvus“ jaunimas privalės dirbti ir dirbti labai sunkiai, kad sulaukęs 50-ies metų jau galėtų pasigirt, kad įsigijo pirmąją gyvenamają vietą. Bet iki tol – baisi baimė prarasti darbą ir taip laužyt įsipareigojimus, kurie dar ilgai bus našta.

Labai lengva suprasti, kokia tai politika. Baimės skleidimas yra be galo efektyvi politika. JAV yra pati produktyviausia šalis, nes darbo santykiai yra patys liberaliausi, žmonės labiausiai prasiskolinę, o apie apmokamas atostogas gali tik pasvajot, bet jei netyčia ir sumąstysi išeit jau neapmokamų atostogų – bijok, nes grįžus tavo darbo vietos gali nebebūti. Už ką tada mokėsi įmokas bankams?

Vargu, ar galima vienareikšmiškai atsakyti, kodėl tokia neišmanėliška politika traukia žmones. Atsakymas arčiausiai tiesos – žmonės mėgsta sėkmę. Mėgsta ir tuos, kurie yra sėkmingi. Girdėdami pasakojimus iš sėkmingųjų, jie tikisi vieną dieną atsidurti toje pačioje „Lietuviškos svajonės“ pusėje kartu su jau esamais sėkmingaisiais. Ir tie žmonės galės didžiuotis savo pasiekimu – jei to kaina ir tūkstantis nepasisekusių gyvenimų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

 
30
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Įvertink šį straipsnį

Vox Populi

Vestuvių košmaras: kaip anyta pravirkdė nuotakos motiną ir jaunąją (125)

2014 rugsėjo mėn. 23 d. 16:07
Mano vestuvės vyko prieš trylika metų, bet dar ir dabar jas prisimenu kaip vieną liūdniausių gyvenimo įvykių. Jau nuo pat pradžių lydėjo nesusipratimai, kurie neleido atsipalaiduoti.

Dėl meilės prarado geriausią draugę (15)

2014 rugsėjo mėn. 22 d. 22:40
Tai buvo pirma vasara, kai laukiau mokslo metų pradžios... Naujos mintys, naujos svajonės, netgi nauja klasė. Kadangi atostogos buvo beprotiškai šaunios, su geriausia drauge nutarėm, kad aš būsiu naujoke jos klasėje. Juk mergaitiška draugystė turi tęstis...

Pasibaisėjo sporto klubo taisyklėmis (227)

2014 rugsėjo mėn. 23 d. 13:44
Po prieš dvejus metus patirtos kojos traumos ir tiek pat trukusios (neplaukimo) pertraukos, dukra grįžo į sporto centro „Impuls“ baseiną. Ir iš karto siurprizas: skambina verkianti 11-os metų dukra, nes registratūroje dirbančios trys merginos kategoriškai reikalauja susimokėti baudą. Girdi, ji pavėlavo išeiti pusę minutės ir turi sumokėti 30 centų baudą.

Lietuvės dvejonės – dėl lauktuvių anytai iš Italijos (88)

2014 rugsėjo mėn. 22 d. 14:30
Mano italė anyta, pavadinkime ją Marija, paprašė Vilniuje nupirkti matriošką. Marija jau kartą yra buvusi Lietuvoje ir sostinės senamiestyje mačiusi matrioškomis nukrautus prekystalius. Pirmą kartą XIX amžiuje sukurtos rusiškos lėlės Marijai prireikė jos kūrybinėse dirbtuvėlėse – moteris su savo draugėmis kuria įvairius rankdarbius, juos parduoda ir pinigus skiria labdarai.

Ko reikia vilniečiams: gražių pavardžių ar gražaus miesto? (5)

2014 rugsėjo mėn. 22 d. 13:14
Ko reikia vilniečiams: gražių pavardžių ar gražaus miesto?
K.Vanago nuotr.
Tiesiogiai rinkti Vilniaus merą bus įdomu. Po kelių dešimtmečių parlamentarų trypčiojimų pagaliau turėsime tokią galimybę. Žmonėms nerūpi, kokius partinius sąrašus sudaro politikai, mes norime pamatyti, ką padarys ir kokių idėjų turi kandidatuojantieji į mero postą.