Bet gerbiamieji skaitytojai, ar ne mūsų, tėvų, pareiga yra paruošti vaikus gyvenimui? Ar manote, kad visi esame apsidraudę ir neganda mūsų nepalies kaip kitų? O dabar norėčiau paklausti piktų komentatorių, ar aš teisingai elgčiausi sakydamas vaikams – „Oi, viskas Norvegijoje gražu, ten gyvena troliai ir gnomai. Tau joks pavojus negresia, ten tiesiog rojus žemėje, meškos nesikandžioja, o dėdės ir tetos glosto vaikams galveles ir skanėstus dalija.“ Ir apie gresiančius realius pavojus neužsiminčiau.
Beje, paskatą gavau ir vaikus turėjau ruošti, kai dar būdamas studentas ir viešėdamas Norvegijoje prieš daugybę metų savomis akimis mačiau, kaip iš lenkų šeimos atėmė mažą mergytę, tada riedėjo ašaros man ir mano moksladraugiams, su kuriais tą vasarą dirbome Norvegijoje. Taigi, kai dabar jau antrą kartą važiavome į Norvegiją su savo šeima, kaip rūpestingas tėvas tūrėjau būtinai paruošti savo vaikus blogiausiam.
Mieli skaitytojai, ar vertas tas tėvas, kuris neperspėja vaikų apie gresiančius pavojus bei ištikus nelaimei nepasako, kaip veikti kad paspruktum iš pinklių, ir nesvarbu, ar tai būtų Lietuva, ar tai bus Norvegija, tėvo vardo? Aš manau, kad tik asocialūs ir visiški lengvabūdžiai neperspėja savo vaikų apie gresiančius pavojus toje aplinkoje, kurioje jie gyvena.
Antai gyvendamas Lietuvoje savo vaikus jau ruošiau galimoms nelaimėms, pirmas mano pamokslas vaikams buvo – „Niekada nesėskite į automobilį su nepažįstamais žmonėmis“. Taip mano pamokslas išgelbėjo vyresnėlį sūnų prieš eilę metų. O buvo taip: vieną vasaros pavakarę sūnus, grįždamas iš gretimo kaimo, pas senelius namo ėjo pėstute. Kelias netolimas, iš vieno kaimo į kitą gal būtų apie 4-5 km. Ir prie jo prisiartino automobilis, atsidaręs langą „gerasis dėdė“ sako „Ei, jaunuoli, kur žingsniuoji? Gal pavėžėti?“ O mano sūnus jau apmokytas atsakė – „Ne nereikia.“ O „geras dėdė“ neatlyžo: „O gal vis dėl to nori pavažiuoti?“ Sūnus laikėsi kietai kaip aš mokiau. Galiausia geras dėdė pratrūko ir nuo geros dėdės nukrito gerumo kaukė ir ėmė „geruolis“ staugti – „Pacukas, sėdi į mašiną be komentarų“. Ir tada sūnus pasileido bėgti palauke ir garsiai šaukti. Taip mano pamokslai išgelbėjo sūnų.
Gaila, kad mano sūnus neįsidėmėjo automobilio numerio. Ir kur garantija, kad tas „gerasis dėdė“ vėl nepradės vaidinti „geruolio“ prieš kitą auką, kuri galbūt aplaidžių tėvų (tokie, kurie dergia mane dėl vaikų paruošimo nelaimėms Norvegijoje pirminio teksto komentaruose) nebuvo paruošta tokioms situacijoms?
Aš visada kartojau savo vaikams ir kartosiu, kad pasaulis nėra saugus, ypač vaikams ir paaugliams. Vaikus visada ruošiu negandoms, antai aš jaunėlį ir vyresnįjį mokiau: „Niekada neimki saldainių iš nepažįstamų žmonių, o jeigu paėmei, dėk į kišenę ir kitą diena nunešime į laboratoriją išsiaiškinti, kas tai. Taip pat įsidėmėki to žmogaus veidą, kuris davė „skanėstą“, kad po to policija galėtų pagal tavo apibūdinimą nupiešti fotorobotą.“
Kartą mane kaimynė dėl tokių pamokslų apie saldainius ėmė barti – „Kodėl tu gąsdini vaikus ir verti juos viską įtarinėti?“ O aš paklausiau, ar teko girdėti tokių istorijų, kai mergina buvo pavaišinta kokteiliu Vilniaus bare, o atsibudo Amsterdamo viešnamyje. Kaimyne suglumo. Tada dar desertui paklausiau – „O žinai kas yra klofelinas?“ O ji – „Gal vaistas nuo kokio gripo?“ Ilgai teko protinti kaimynę, o ta „visažinė“ akis nudelbusi į grindis stovėjo. O išeidama užuot priekaištavusi dėl svetimų saldainių dar man padėkojo ir pažadėjo apie tai pasakoti savo anūkėms.
Taip pat vaikams kartoju nesėsti į svetimą automobilį, neatsakinėti gatvėje į užgauliojimus, nepatikėti svetimų žmonių čiulbėjimu, kad atidarytų buto duris neva kažkokį tėvams ar jiems gėrį atnešė ir taip toliau.
Tad pabaigai dar kartelį noriu paklausti pasipiktinusių komentatorių, ar aš sąžiningas būsiu prieš vaikus ir geras tėvas būsiu jiems, jeigu neperspėsiu apie galimus gyvenimo pavojus Lietuvoje ar Norvegijoje? Ar aš turėjau vaikams meluoti vykdamas į Norvegiją, kad ten vykstame į pasakų karaliją? Ir neruošti vaikų galimam pagrobimui, o ypač po to, kai dar savo akimis mačiau, kaip lenkaitę iš tėvų pagrobė?
Niekam nenoriu linkėti blogo, bet minutėle tegu pikti komentuotojai įsijaučia į tėvų, iš kurių paimami vaikai, kailį. Ar jūs tada savęs nekaltinsite, kad vaiko neapmokiau kaip slapta užmėgzti ryšį su juo po pagrobimo? Ar savęs nekeiksite, kad neišmokau atmintinai, kaip prisiminti gimtinės ar artimųjų telefonų numerius bei slapčia prisijungti prie „Facebook“ ar „Skype“?
Manau, kiekvienas pats sau atsakys į šiuos klausimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Įvykiai Norvegijoje – vieną labiausiai aptarinėjamų šių dienų temų. Šurmulys sukilo po to, kai Norvegijos policija pranešė, kad sausio 26 d. dingęs septynmetis lietuvis buvo pagrobtas ir išvežtas iš šalies, po to, kai susitiko su biologine mama prižiūrint vaikų gerovės apsaugos tarnybai „Barnevernet“.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmadienį ryte gavo informaciją, kad Lietuvos nepilnametį pilietį G.B. Švedijos institucijos jau sausio 28 d. perdavė Norvegijos socialinėms tarnyboms, o lietuviai aptarinėja, ar teisingai elgiamasi su Norvegijoje gyvenančiomis, vaikus auginančiomis lietuvaičių šeimomis.
DELFI skaitytojas jau spėjo pasidalinti nuomone – jis pats dirba Norvegijoje ir pažinojo vieną žmogų, iš kurio buvo atimti du vaikai. „Iš vieno tokio prieš gal dvejus metus buvo paimti du vaikai dėl naudojamo smurto (įvairaus pobūdžio). Žmogus nesuprato, ką padarė blogai – juk jis irgi taip buvo auklėtas. Gavo jis, žinoma, nemokamą teisinę pagalbą, bet jo byla, panašu, pralaimėta“, – pasakojo jis.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo nuomone ar patirtimi. Galbūt turite pažįstamų Norvegijoje, patys ten gyvenate ir galite papasakoti apie situaciją, matydami ją iš arčiau? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt, savo nuomone ar rašiniu taip pat galite pasidalinti žemiau!