Už naują siurblį grupei, už pakabinamas lubas (nežinia, ar jos tikrai saugios, nes darželis tokios „dovanos“ jokiais parašais ir įsipareigojimais nepriima, meistriukai irgi tiesiog „geri pažįstami“), už kilimą, už naujausios kartos didžiulį „Lego“ rinkinį, kurio normaliomis sąlygomis namuose gyvenime nepirktum, nes jo vertė protu nesuvokiama, už virdulį (kas atsakys, jei vaikas su „nesančiu“ virduliu apsiplikins), už knygutes, už servetėles, už tualetinį popierių ir t.t.?
Naujovė – kokia nuostabi mintis – išmokėkim auklėtojoms „tryliktą atlyginimą“! O gal tas „tryliktas atlyginimas“ už tėvelių pinigus save gerbiantį, profesionalų pedagogą giliai širdyje netgi įžeidžia kaip sumokėta išmalda? Keista... O gal mokėkim ir visus kitus dvylika... Juk taip darželiui / valstybei būtų dar pigiau? Juk tuomet nuostabiai aktyvūs tėveliai ir jų vaikai būtų labiausiai mylimi, labiausiai gerbiami, labiausiai pageidaujami. O kiti... Pažiūrėkim. Geležiniai argumentai. Ir tuomet tas vienintelis, nenorintis aklai mokėti nustatytos rinkliavos ir, dar baisiau, uždavinėjantis klausimus tampa… Balta varna.
Taip, labai tyliai deklaruojama, kad mokėti nėra privaloma. Bet tik labai tyliai ir labai kartais. O garsiai pasakoma visa kita – „mes“ taip nusprendėme, o jūs gi nenorite išsiskirti iš kolektyvo, tiesa? Paklauskite bet kurios mamos ar tėčio, „jūs gi nenorite, kad jūsų vaikas liktų už brūkšnio, tiesa?“. Tai pirmasis argumentas ir, matyt, labiausiai emociškai jautrus. Nes visi ir visada gyvybę atiduotumėm už vaiką, jau nekalbu apie pinigus.
Taigi, jei norite būti mylimi ir nebrokuojami, tai kainuoja tik… Vienam vaikui šiuo metu – 200 Lt per metus + 2 proc. nuo pajamų mokesčio (apie tai, kas tuos 2 proc. davė darželiui, turite gražiai prisipažinti raštu ir palikti informaciją auklėtojai). Ateityje rinkliavos, žinoma, augs. Nes tendencija tokia. Mokėsite ne tik tryliktą atlyginimą auklėtojoms.
Kitas argumentas – darželis juk nieko neturi. Jis „biednas“. Labai. Mielieji, bet kam išradinėti dviratį. Galbūt tas „biednas“ darželis bent 50 proc. savo lėšomis galėtų prisidėti prie išlaidų? Panašiai kaip ES finansuoja Lietuvą. Ir dar lentelę uždėti, kad likusių 50 proc. mecenatai yra 2014 m. kartos tėveliai (juokauju). Kam to reikia? Tam, kad turtas būtų įtrauktas į apskaitą, kad būtų paskirti už jį atsakingi asmenys, kad būtų aišku, kad turtas yra saugus eksplotuoti ir pan.
Nes dabar, rodos, vaikai tyčia kasmet perkeliami į naujas grupes, kad būtų papildoma paskata rinkliavoms, nes neaišku, kada kas ką pirko, kas turi kur būti, ar niekas „neišsivaikščiojo“. Lietuva maža, žinom, ne visi darželiai tokie jau balti, švelnūs ir pūkuoti.
Dar vienas argumentas – visi kiti tėveliai sutiko, o jūs ne. Įsivaizduojate – visi. Kokia neįtikėtinai stabili, nepajudinama, vieninga… demokratija. Ar tikrai? Net pasaulio autokratijose vadovai nerenkami taip vieningai, kaip vieningai, pasirodo, visi moka neoficialias rinkliavas (tai gal tuomet jas padaryti oficialiomis, jei jau nepakanka oficialių 2 proc. nuo GPM?...). Irgi labai stiprus argumentas. O stiprus todėl, kad… Na, įsivaizduokite, sugalvoja jūsų darbe sekretorė sau viena pati būti gera ir paremti vaikų namus, eina per kabinetus ir sako: „Viršininkas ir visi davė. Renkam po 10 Lt“. Duosit? Žinoma, kad duosit! Juk ir tikslas kilnus. Dar po mėnesio sugalvos sekretorė paremti gyvūnų prieglaudą – duosit? Dar ir kaip duosit. Ir 15 Lt duosit, jei paprašys. Ir jau tikrai neprašysite ataskaitos, ar tie pinigai pasiekė prieglaudą – kažkaip negražu juk, tiesa. Ir duosit, ir duosit, ir tam galo nebus... Bet pažiūrėkime giliau. O kodėl?
Radau internete sąžiningų pasisakymų – duoda, sutinka, nes bijo. O bijo to paties, apie ką jau kalbėjome. Bijo būti kitoks, bijo būti „už brūkšnio“, bijo iškristi iš „kolektyvo“. Ir... leidžiasi reketuojami. O darželio atveju kalbame apie vaikus. Baimė dėl vaikų – šimtą kartų stipresnė. Mes dideli, kaip nors, bet jis juk mažutis ir vienas.
Kuo tai skiriasi nuo kyšio? Korupcija skurdina visuomenę, griauna pasitikėjimą valstybe, iškreipia rinkos mechanizmus. Gydytojams rinkliavos/kyšio duoti negalima – žinome tai. Negalima todėl, kad taip neteisinga, nes pasidaro uždaras ratas, paremtas prielaidomis: jei duosiu – mane žiūrės, jei neduosiu – negydys. Nes neturintis ką duoti jausis nesaugus. Tai kodėl rinkliavų darželiui nevadiname jų tikruoju vardu? Tai yra paslėptas kyšis. Kitaip tariant, jis griauna pasitikėjimą ugdymo sistema apskritai.
Prieš pirkdami visus daiktus darželiui aktyvūs tėveliai net nenueina pas direktorę ir nepaklausia – o gal pats darželis sandėlyje turi ir gali grupei išduoti saugų, sertifikuotą žaisliuką ar ugdymo priemonę, ar apskritai gali mažamečių grupėje stovėti virdulys, ar saugus tas ankstesnių mecenatų nupirktas kilimas negumuotu pagrindu, ar ekonomiška kiekvienai grupei atskirai turėti po atskirą dulkių siurblį? Galų gale, jei yra noras atsidėkoti auklėtojai, nupirk gėlių, nuoširdžiai padėkok be jokių prievartų ir be atsižymėjimo „aš daviau“, ir visi bus geri, visi lygūs. Tai gal jau laikas pradėti keistis Lietuvoje? Pradėkime po labai mažai, pradėkime nuo savęs, pradėkime kelti klausimus ir nebūkime avimis, darančiomis tai, ką kažkas jau už mus nusprendė (nieko neprimena?). Kyšininkavimas ir aprašytas elgesio modelis labai greitai tampa norma ir labai sunkiai pašalinamas, bet iš tiesų tai neduoda nieko gero nei valstybei, nei mums, nei mūsų augančiai kartai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tėveliai, pasidalinkite savo nuomone – ar iš tiesų darželiuose jaučiate spaudimą? Kiek pinigų tenka atiduoti rinkliavoms? Su kokiomis bėdomis ar džiaugsmais susiduriate ruošdami vaikus šventėms ugdymo įstaigose?