Tėtis: priežastis, kodėl Lietuvoje žmonės nenori turėti daug vaikų

 (366)
Rašau anonimiškai, nes nenoriu būti apkaltintas ciniškumu ir tuo, kad nemyliu vaikų. Myliu ir turiu. Ir ne vieną.
© Vida Press

Labai keista, kad pasaulyje laužoma daug iečių dėl to, kodėl jų negimdoma daugiau, nors priežastys labai aiškios. Tai – finansai.

Jau girdžiu radikalus rėkiant, kad „jeigu jau apie vaikus kalbama per pinigų prizmę, tada nereikia tokių tėvų“. Stop, nusiraminkite. Kalba ne apie grynuosius. Tėvai nėra kvaili, jie puikiai supranta arba nujaučia, ko jiems reikės finansine prasme atsisakyti, kad sumokėtų už vaiko užauginimą.

Kažkur nuskambėjo, kad vaiko užauginimas iki 18 metų „senais pinigais“ kainuoja apie pusę milijono. Tačiau turėkite omeny, kad čia buvo skaičiuojamas minimumas (vidurinioji klasė vien auklei Vilniuje išleidžia ~500 eurų per mėnesį, taigi, ~30 tūkst. eurų per pirmuosius 5 metus), todėl suma yra tikrai didesnė. O jeigu dar pridėsite palūkanų efektą, t.y., kiek šios išlaidos užaugtų per 18 metų, suma išaugtų ir iki milijono litų.

Retas tėvas galvoja konkrečiai, „kiek kainuoja vaikas“, ir tikrai negalvoja, „ar man tai apsimoka?“, bet patys pasvarstykite, koks vaizdas ir mintys greičiausiai formuojasi jų galvose.

„Vaikų reikia, norisi. Kokia gi šeima be vaikų? Bet vienas vaikas, tai ne vaikas. O jeigu jis mirs? Ir bus lepūnėlis, neturės nei pažaisti su kuo, nei ką. Tada gal du? Gerai, kaip nors buto užteks, pinigų irgi. Žmonai teks ~10 metų pasišvęsti tam. O trys? Oi ne, čia jau bus per daug, nepavešim. Geriau 1-2, bet kokybiškai, nei 3 ir daugiau bet kaip“.

Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, argi ne taip mąsto dauguma atsakingų tėvų?

Maždaug tokia yra pagrindinė logika, kuria vadovaudamiesi tėvai apsistoja ties 1-2 vaikais. Nes būtent šis skaičius patenkina esminius instinktus ir vaikų moralinius/emocinius poreikius. Čia kaip su pinigais – iš pradžių jų labai reikia, bet kai atlyginimas ima siekti keliolika ar dešimtis tūkstančių, tada žmogui atsiranda „sotumo“ jausmas ir kiekvienas papildomas euras džiugina vis mažiau.

Būtent dėl šio sotumo jausmo, kai trečias vaikas nebesukuria jokios didesnės naudos nei pirmieji du, tėvų galvosi ir atsiranda visą problemą sukuriantis klausimas, „ar verta?“.

Nereikia aiškinti, kad vaikų reikia

Valstybė elgiasi kvailai, kai švaisto pinigus ir energiją į aiškinimą ir visuomenės moralizavimą, kad vaikai yra geras dalykas. Visiems tas ir taip aišku, o vaikų neturėjimą propaguoja tik saujelė keistuolių ar radikalų.

Geriau valstybė pradėtų svarstyti, ką vaikus auginantys tėvai duoda ir ką gauna.

Laikinai atmeskime moralę ir emocijas. Ciniškai žiūrint, vaikai daug tūkstantmečių tėvams buvo pajamų šaltinis („eis ganyti karvių“) ir finansinis užnugaris senatvėje („nukaršins“). O kainavo vaikai sąlyginai nedaug („kad tik nemirtų badu ir pliku užpakaliu nelakstytų“). Dabar jie tapo tik išlaidos ir jokių pajamų anei finansinio užnugario senatvėje.

Valstybės mastu žiūrint tėvai sukuria vieną pagrindinių turtų, taip vadinamų finansinių aktyvų, nes po pilnametystės vaikai apie 40 metų mokės mokesčius. Tačiau tėvai už tai negauna jokios finansinės naudos, tik moralinę/emocinę.

Finansinė logika sako, kad yra tik du keliai – arba tėvams vaikų auginimas turi tapti pigiu („sąnaudų principas“), arba jie turi gauti naudos jiems užaugus („kaupimo principas“).

„Sąnaudų principas“ siūlo visokių variantų, pvz., nemokami darželiai ir mokyklos. Tik realiai nemokami, be jokių rinkliavų. Taip pat – specialios išmokos kiekvieną mėnesį tėvams, mažesni mokesčiai (pvz., jokio „Sodros“ mokesčio?) ir t.t.

Tačiau šio „sąnaudų principo“ problema yra ta, kad valstybė daug prižada ir įstatymu įtvirtina, bet realiame gyvenime vis tiek reikia mokėti. O dar blogiau, kad valstybės pasiūlyta paslauga yra labai prasta, kurios joks tėvas savo vaikams nelinkėtų.

Šis kelias turi esminę ydą – skatinamas kiekybinis gimstamumas, negalvojant, ar tie vaikai bus tinkamai užauginti ir išauklėti, kad taptų ramsčiu Lietuvai, o ne našta valstybei. Kitaip tariant, skatinama „išlaikytinių“ visuomenė – kai beatodairiškai gimdoma vardan pašalpų.

„Kaupimo principas“ sako, kad reikia tėvams kažką duoti vėliau už tai, kad jie užaugino vaikus.

Galbūt verta prisiminti prieš keletą metų nuskambėjusią radikalią idėją, kad tėvai turėtų gauti papildomą pensiją, kurios dydis – 5 proc. nuo iki pilnametystės užauginto vaiko pajamų. Nors idėja buvo sukritikuota, ji turi savos logikos – kai bevaikiai geriau gyvena dabar arba kaupia senatvei banko sąskaitoje ar investuodami į, tarkim, nekilnojamą turtą, tėvai investuoja į vaikus. Tik dabar NT duoda naudos (jį galima išnuomoti, parduoti), o vaikai, deja, neduoda. Nes retas pasiima senus tėvus nukaršinimui.

Šio kelio esminis privalumas yra kokybinis gimstamumas, nes skatinama žmones ne tik pagimdyti, bet ir užauginti vaiką. Kuo geriau užauginsi, kuo geresnį išsilavinimą jis gaus, tuo geresnį darbą jis gaus, tuo daugiau pajamų tėvai gaus senatvėje.

Laikas nebebūti naiviems

Naivu galvoti, kad vaikų gimdymas ir auginimas yra susijęs tik su emocijomis. Taip teigiantys neigia, kad vaikų auginimas susijęs su išlaidomis.

Ir kalba ne tik apie išlaidas. Negalima nuneigti pokyčių, kuriuos atnešė XX amžius, ypač jo pabaiga. Šios permainos yra tokios stiprios, kad jas ignoruoti tiesiog negalima. Blogiausia, kad jos padidino vaikų gimdymo ir auginimo „sąnaudas“ visiškai nepadidindami „naudų“. Štai pagrindinis trejetas permainų, neminint finansinio aspekto.

Kontracepcija. Tik nereikia kalbėti, kad vaikai gimsta tik iš meilės. Dar reikia sekso, o šito malonumo žmonėms reikėjo šimtmečiais. Nėra kontracepcijos – yra daugiau vaikų. O kur dar stipri Katalikų bažnyčios įtaka, visada buvusi ir esanti prieš kontracepciją? Vedybos „iš bėdos“ yra tapusi klasika daugelyje visuomenių, prisiminkite kad ir A.Vienuolio „Paskenduolę“, kuriai gyvenimas nenusisekė, nes jaunikis nuo atsakomybės pabėgo už Atlanto.

Moterų gyvenimas. Nereikia maišyti su feminizmu. Iki XX amžiaus, ypač I Pasaulinio karo, kada Vakarų Europoje žuvo begalė vyrų, moterys sėdėjo namuose. O paskui jos pradėjo dirbti ir daryti karjerą. Čia tik supermoterys sugeba antrą mėnesį po gimdymo dirbti ir jos algos pakanka auklei nusamdyti. Tačiau iš esmės vaikas reiškia ~2-3 m. pertrauką karjeroje ir dar bent 2-3 metus nuolatinį atsiprašinėjimą iš darbo dėl vaiko ligos, mokyklos tėvų susirinkimų ir t.t.

Atsakomybė. Šiuolaikiniams tėvams keliami didžiuliai reikalavimai, daromas spaudimas. Anksčiau, kai pabirdavo vaikai, tai būdavo tik svarbu, kad „nuogu užpakaliu“ po kiemą nelakstytų ir duonos žiauberę turėtų. Prireikus, ir diržą paimsi. O dabar? Jeigu aplinkos nuomonė nerūpi, tai tuoj ateis „vaikų teisės“.

Aš nekalbu apie gimdytojus, kurie net negali būti vadinami tėvais, bet kalbu apie viduriniosios klasės atstovus, standartinę Lietuvos šeimą. Tėvai supranta, kad pagimdyti ir pamaitinti nepakanka, reikia pasirūpinti, kad vaikas sulauktų pilnametystės sveikas, gerai besimokantis (pageidautina, geriausioje mokykloje), sportininkas, gerai išauklėtas ir t.t. Kaip manote, kiek tai kainuoja?

Kai tėvams didėja spaudimas ir našta, o „naudų“ nedaugėja ar net mažėja, tik reta atsakingai mąstanti šeima imasi projekto „daugiau nei du vaikai“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (908)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2696)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.