Tėtis: priežastis, kodėl Lietuvoje žmonės nenori turėti daug vaikų

 (366)
Rašau anonimiškai, nes nenoriu būti apkaltintas ciniškumu ir tuo, kad nemyliu vaikų. Myliu ir turiu. Ir ne vieną.
© Vida Press

Labai keista, kad pasaulyje laužoma daug iečių dėl to, kodėl jų negimdoma daugiau, nors priežastys labai aiškios. Tai – finansai.

Jau girdžiu radikalus rėkiant, kad „jeigu jau apie vaikus kalbama per pinigų prizmę, tada nereikia tokių tėvų“. Stop, nusiraminkite. Kalba ne apie grynuosius. Tėvai nėra kvaili, jie puikiai supranta arba nujaučia, ko jiems reikės finansine prasme atsisakyti, kad sumokėtų už vaiko užauginimą.

Kažkur nuskambėjo, kad vaiko užauginimas iki 18 metų „senais pinigais“ kainuoja apie pusę milijono. Tačiau turėkite omeny, kad čia buvo skaičiuojamas minimumas (vidurinioji klasė vien auklei Vilniuje išleidžia ~500 eurų per mėnesį, taigi, ~30 tūkst. eurų per pirmuosius 5 metus), todėl suma yra tikrai didesnė. O jeigu dar pridėsite palūkanų efektą, t.y., kiek šios išlaidos užaugtų per 18 metų, suma išaugtų ir iki milijono litų.

Retas tėvas galvoja konkrečiai, „kiek kainuoja vaikas“, ir tikrai negalvoja, „ar man tai apsimoka?“, bet patys pasvarstykite, koks vaizdas ir mintys greičiausiai formuojasi jų galvose.

„Vaikų reikia, norisi. Kokia gi šeima be vaikų? Bet vienas vaikas, tai ne vaikas. O jeigu jis mirs? Ir bus lepūnėlis, neturės nei pažaisti su kuo, nei ką. Tada gal du? Gerai, kaip nors buto užteks, pinigų irgi. Žmonai teks ~10 metų pasišvęsti tam. O trys? Oi ne, čia jau bus per daug, nepavešim. Geriau 1-2, bet kokybiškai, nei 3 ir daugiau bet kaip“.

Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, argi ne taip mąsto dauguma atsakingų tėvų?

Maždaug tokia yra pagrindinė logika, kuria vadovaudamiesi tėvai apsistoja ties 1-2 vaikais. Nes būtent šis skaičius patenkina esminius instinktus ir vaikų moralinius/emocinius poreikius. Čia kaip su pinigais – iš pradžių jų labai reikia, bet kai atlyginimas ima siekti keliolika ar dešimtis tūkstančių, tada žmogui atsiranda „sotumo“ jausmas ir kiekvienas papildomas euras džiugina vis mažiau.

Būtent dėl šio sotumo jausmo, kai trečias vaikas nebesukuria jokios didesnės naudos nei pirmieji du, tėvų galvosi ir atsiranda visą problemą sukuriantis klausimas, „ar verta?“.

Nereikia aiškinti, kad vaikų reikia

Valstybė elgiasi kvailai, kai švaisto pinigus ir energiją į aiškinimą ir visuomenės moralizavimą, kad vaikai yra geras dalykas. Visiems tas ir taip aišku, o vaikų neturėjimą propaguoja tik saujelė keistuolių ar radikalų.

Geriau valstybė pradėtų svarstyti, ką vaikus auginantys tėvai duoda ir ką gauna.

Laikinai atmeskime moralę ir emocijas. Ciniškai žiūrint, vaikai daug tūkstantmečių tėvams buvo pajamų šaltinis („eis ganyti karvių“) ir finansinis užnugaris senatvėje („nukaršins“). O kainavo vaikai sąlyginai nedaug („kad tik nemirtų badu ir pliku užpakaliu nelakstytų“). Dabar jie tapo tik išlaidos ir jokių pajamų anei finansinio užnugario senatvėje.

Valstybės mastu žiūrint tėvai sukuria vieną pagrindinių turtų, taip vadinamų finansinių aktyvų, nes po pilnametystės vaikai apie 40 metų mokės mokesčius. Tačiau tėvai už tai negauna jokios finansinės naudos, tik moralinę/emocinę.

Finansinė logika sako, kad yra tik du keliai – arba tėvams vaikų auginimas turi tapti pigiu („sąnaudų principas“), arba jie turi gauti naudos jiems užaugus („kaupimo principas“).

„Sąnaudų principas“ siūlo visokių variantų, pvz., nemokami darželiai ir mokyklos. Tik realiai nemokami, be jokių rinkliavų. Taip pat – specialios išmokos kiekvieną mėnesį tėvams, mažesni mokesčiai (pvz., jokio „Sodros“ mokesčio?) ir t.t.

Tačiau šio „sąnaudų principo“ problema yra ta, kad valstybė daug prižada ir įstatymu įtvirtina, bet realiame gyvenime vis tiek reikia mokėti. O dar blogiau, kad valstybės pasiūlyta paslauga yra labai prasta, kurios joks tėvas savo vaikams nelinkėtų.

Šis kelias turi esminę ydą – skatinamas kiekybinis gimstamumas, negalvojant, ar tie vaikai bus tinkamai užauginti ir išauklėti, kad taptų ramsčiu Lietuvai, o ne našta valstybei. Kitaip tariant, skatinama „išlaikytinių“ visuomenė – kai beatodairiškai gimdoma vardan pašalpų.

„Kaupimo principas“ sako, kad reikia tėvams kažką duoti vėliau už tai, kad jie užaugino vaikus.

Galbūt verta prisiminti prieš keletą metų nuskambėjusią radikalią idėją, kad tėvai turėtų gauti papildomą pensiją, kurios dydis – 5 proc. nuo iki pilnametystės užauginto vaiko pajamų. Nors idėja buvo sukritikuota, ji turi savos logikos – kai bevaikiai geriau gyvena dabar arba kaupia senatvei banko sąskaitoje ar investuodami į, tarkim, nekilnojamą turtą, tėvai investuoja į vaikus. Tik dabar NT duoda naudos (jį galima išnuomoti, parduoti), o vaikai, deja, neduoda. Nes retas pasiima senus tėvus nukaršinimui.

Šio kelio esminis privalumas yra kokybinis gimstamumas, nes skatinama žmones ne tik pagimdyti, bet ir užauginti vaiką. Kuo geriau užauginsi, kuo geresnį išsilavinimą jis gaus, tuo geresnį darbą jis gaus, tuo daugiau pajamų tėvai gaus senatvėje.

Laikas nebebūti naiviems

Naivu galvoti, kad vaikų gimdymas ir auginimas yra susijęs tik su emocijomis. Taip teigiantys neigia, kad vaikų auginimas susijęs su išlaidomis.

Ir kalba ne tik apie išlaidas. Negalima nuneigti pokyčių, kuriuos atnešė XX amžius, ypač jo pabaiga. Šios permainos yra tokios stiprios, kad jas ignoruoti tiesiog negalima. Blogiausia, kad jos padidino vaikų gimdymo ir auginimo „sąnaudas“ visiškai nepadidindami „naudų“. Štai pagrindinis trejetas permainų, neminint finansinio aspekto.

Kontracepcija. Tik nereikia kalbėti, kad vaikai gimsta tik iš meilės. Dar reikia sekso, o šito malonumo žmonėms reikėjo šimtmečiais. Nėra kontracepcijos – yra daugiau vaikų. O kur dar stipri Katalikų bažnyčios įtaka, visada buvusi ir esanti prieš kontracepciją? Vedybos „iš bėdos“ yra tapusi klasika daugelyje visuomenių, prisiminkite kad ir A.Vienuolio „Paskenduolę“, kuriai gyvenimas nenusisekė, nes jaunikis nuo atsakomybės pabėgo už Atlanto.

Moterų gyvenimas. Nereikia maišyti su feminizmu. Iki XX amžiaus, ypač I Pasaulinio karo, kada Vakarų Europoje žuvo begalė vyrų, moterys sėdėjo namuose. O paskui jos pradėjo dirbti ir daryti karjerą. Čia tik supermoterys sugeba antrą mėnesį po gimdymo dirbti ir jos algos pakanka auklei nusamdyti. Tačiau iš esmės vaikas reiškia ~2-3 m. pertrauką karjeroje ir dar bent 2-3 metus nuolatinį atsiprašinėjimą iš darbo dėl vaiko ligos, mokyklos tėvų susirinkimų ir t.t.

Atsakomybė. Šiuolaikiniams tėvams keliami didžiuliai reikalavimai, daromas spaudimas. Anksčiau, kai pabirdavo vaikai, tai būdavo tik svarbu, kad „nuogu užpakaliu“ po kiemą nelakstytų ir duonos žiauberę turėtų. Prireikus, ir diržą paimsi. O dabar? Jeigu aplinkos nuomonė nerūpi, tai tuoj ateis „vaikų teisės“.

Aš nekalbu apie gimdytojus, kurie net negali būti vadinami tėvais, bet kalbu apie viduriniosios klasės atstovus, standartinę Lietuvos šeimą. Tėvai supranta, kad pagimdyti ir pamaitinti nepakanka, reikia pasirūpinti, kad vaikas sulauktų pilnametystės sveikas, gerai besimokantis (pageidautina, geriausioje mokykloje), sportininkas, gerai išauklėtas ir t.t. Kaip manote, kiek tai kainuoja?

Kai tėvams didėja spaudimas ir našta, o „naudų“ nedaugėja ar net mažėja, tik reta atsakingai mąstanti šeima imasi projekto „daugiau nei du vaikai“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (61)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (270)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.