Tau 30 ir nerandi žmonos? Paaiškinsiu, kodėl

 (960)
Perskaičiau abu 30-mečių laiškus, kurie niekaip neranda žmonos. Ir tikiu, kad galiu jiems padėti. Esu jauna mergina, šiuo metu turiu vaikiną, bet ne taip seniai pačiai teko ištarti „Likime draugais“. Svarbiausia, kad suprantu, kodėl. Ilgai domėjausi moteriškumu, vyriškumu ir patrauklumo dėsniais. Ir supratau, kodėl „geri vyrukai“ lieka vieni.
© Fotolia nuotr.

Apie moteriškumą, kad ir perdėtai, vis primena „vedų ekspertai“. O vyriškumas šiais laikais apskritai virtęs priešu, dėl ko man labai gaila jaunų vyrų. Savęs irgi, nes dėl to sau patrauklius vyrus randu tik tarp vyresnių. O mielai būčiau įsimylėjusi 30-metį ar jaunesnį, savo amžiaus.

Pirma pasakysiu, kad jūs nesat kalti, vaikinai. Feminizmo paveikta visuomenė ir jos moterys pirma augina vyrus kaip jūs, o po to jūsų nenori. Bet keistis ir pereiti per „augimo skausmus“ vis dėlto teks jums, jeigu norit pasikeisti ir rasti asmeninę laimę. Kaip ir apkūnus žmogus iš apkūnios šeimos nėra kaltas, bet norint sulieknėti kentėti ir lieti prakaitą teks jam. Jeigu esi pasiryžęs darbui su savimi, gali skaityti toliau. Jeigu vis dar labiau nori verkšlenti ir kaltinti kitus, eik skaityti ko nors kito.

Dabar tau papasakosiu, ko merginos mano, kad nori: gero, mylinčio, išklausančio ir palaikančio, niekada neišduodančio ir jos klausančio vaikino. Tokio Dievo avinėlio, kad tiktų dėti prie buvusiųjų paliktų žaizdų. Būtent tokius sūnelius užaugina vienišos mamos ar savo vyrais nusivylusios žmonos. Spauda ir bendra viešoji nuomonė dar įtvirtina šį standartą kaip teisingą, ir gaunam geručius, patogius berniukus, kurie lieka vieniši.

Ko merginos iš tikrųjų nori, suprasi ne iš jų kalbos (išskyrus mano...), o iš jų veiksmų. Tau pikta, kad visokie mulkiai negali atsiginti merginų? Užuot niršęs, leisk man tau paaiškinti, kodėl tai nutinka ir ko tu gali išmokti. Patrauklumo mechanizmas yra prigimtinis, gyvuliškas. Kaip tau visada patiks graži, prisižiūrėjusi, švelniu manierų, moteriška mergina, taip ir merginoms patinka savimi pasitikintys, ambicingi, nepriklausomi ir stiprūs vyriški vyrai. Visi tie bedarbiai, alkoholikai ir kiti merginų mylimi vaikinai tiesiog turi daugiau vyriškumo. Įrodymas tau, kad su pinigais tai neturi jokio ryšio, bent tiesioginio. Jie tiki kad yra Dievo dovana kiekvienai moteriai, jiems išties mažai rūpi šiandieninis egzempliorius, ir dėl to jie skleidžia vyriškumą, kuris veikia kaip kvailesnių moterų magnetas.

Bet būti tokiu vyrišku nevykėliu irgi ne idealus variantas, kad ir, mano galva, geresnis už „gerą berniuką“. Nors ir gauna fizinio malonumo, stipria šeima jie nesidžiaugia. Idealas yra tarp šių kraštutinumų, kurio ieško protingos moterys. Vyriško IR pakankamai gero vyro, su kuriuo nebus labai lengva (ir nuobodu), bet kuriuo gali pasitikėti kurdama šeimą. Pasitikėjimas savimi, ambicingumas ir tikslo siekimas, charakterio tvirtumas ir atsakomybė sukuria idealą.

Šiam vyrui moteris niekada nebus pirmoje vietoje (ir tai ją ves iš proto, kartu verčiant jo norėti), jis turės savo tikslų, kurie bus svarbesni už ją, bet įsipareigojęs jis bus tvirtas prieš pagundas ir užtikrins savo moteriai saugumą. Tiek finansinį bent iki minimalaus lygio ramiam gyvenimui, tiek dvasinį jaučiant šalia savęs tvirtą vyriškumą. Apie juos sakoma – už vyro kaip už mūro, jų dabar moterys ir neranda.

Ir iš dalies jos pačios kaltos. Feminisčių kartos, norėdamos jaustis patogiai, neiti iš proto dėl nepatogių vyriškumo dalių, antai dėmesys karjerai ir rizikos pomėgis, liko su mase geručių, kurie jas garbina kaip princeses, padaro savo gyvenimo centru ir absoliučiai netraukia... Nei aš, nei jokia kita mergina nenorim būti užkeltos ant pjedestalo ir bučiuojamos į užpakalį. Galim meluoti sau ir aplinkiniams, bet tikrai nenorim. Be galo norim būti geidžiamos, trokštamos vyro, kuris liks su mumis kitą rytą, savaitę, mėnesį ir visą gyvenimą.

Duosiu asmeninių pavyzdžių. Internetu susipažinau su 30-mečiu, susitikom kavinėje, kalbėjome, juokėmės. Radau daug panašumų, daug panašių patirčių. Buvo įdomu, kad ir ne fiziška. Po antro susitikimo, visai smagaus pokalbio aš nesutikau bučiuotis. Tiesiog nejaučiau traukos. Išsiskirstant jis pasakė, kad labai nuliūs, jeigu neatsakysiu į jo žinutes. Ir čia man viskas tapo aišku... Iki tol nesupratau, kodėl chemijos nėra, bet pasąmoningai jaučiau. O čia jis akivaizdžiai atskleidė savo nepasitikėjimą ir kokia aš jam svarbi. Pasijutau tarsi šantažuojama, jo skaudinti kaip draugo nesinorėjo. Bet ir traukos tokiam liurbiui niekada nebus. Daugiau nesusitikom... Be traukos moteriai seksas neįmanomas, be jo neįmanoma šeima. Štai ir viskas.

Dabartinis draugas – sėkmingas profesionalas, darboholikas. Susitikus iš karto jaučiau tą poliariškumą. Gerbdamas mano nuomonę jis nebijo ginti savosios, nepraleidžia progos manęs linksmai paerzinti ir būdamas savimi nebijo supykdyti. Negali negerbti tokio vyro, o kur pagarba, ten šalia – ir trauka. Su laiku jis prisipažino mylintis, pasakė kad nenori manęs prarasti. Bet jo darbas liko jo prioritetu, kas kartais mane žudo, erzina iki pasiutimo, bet išlaiko chemiją!

Aš jaučiu, kad jis nepriklauso nuo manęs. Jis pilnas pats savimi, pusės jam netrūksta. Jei jį palikčiau, turbūt paliūdėtų, bet vėl užpildytų visą savo laiką darbu ir pasiektų dar daugiau. Tokio vyro nesinori paleisti... Aš pasitikiu jo žodžiais, jaučiuosi saugi su juo, bet ir negaliu jo nuspėti. Truputis dramos su neplanuotais darbo susitikimais „mūsų laiku“ neleidžia nuoboduliui užgimti... Ir aš mielai kentėsiu, erzinsiuos, kartais verksiu su juo nei būsiu su geru, saugiu berniuku, kuris visai netraukia.

Vyrai, tikiuosi kažką suprasit iš mano pasidalinimo, auginsit savyje stiprias vyriškas savybes ir tapsit tais tikrais vyrais, kurie, pasak kai kurių moterų, išmirė. Įrodykit, kad jos klysta, raskit savo antras pusės ir kurkit stiprias šeimas, nelaikydami to vieninteliu savo gyvenimo tikslu. Vyrui tai netinka...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų, papasakokite – ar taip pat susiduriate su sunkumais ieškodami antros pusės? Galbūt pastebėjote, kad moterys ar vyrai vieni kitiems kelia aukštesnius reikalavimus nei anksčiau? Ar būdami brandaus amžiaus jaučiate spaudimą ištekėti ar vesti iš giminių ir artimųjų?

Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (107)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...