Tarp lygesnių už lygius: kaip 16 val. mane užpuolė Vilniaus centre

 (48)
Artėja mokslo metų pradžia. Metas, kai mokyklas bei universitetus užplūsta gyvybė. Kai tėvai į didžiuosius miestus išleidžia savo vaikus. Miestuose atsiranda daugiau šurmulio, o gatvėse padidėja spūstys, kurias lydi įvairios replikų ir stereotipų kupinos sparnuotos frazės. Todėl kartais aplanko keistas jausmas, kad tolerancijos, pakantumo ir pagarbos žmogui dažnam pritrūksta net ir čia – Lietuvos sostinėje. Juk „kiekviename kaime yra savas ubagas, paleistuvė ir durnius“. Taip, yra.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

O juk taip dažnai mokyklose, universitetuose ar viešojoje erdvėje girdime, kad turime galimybes būti tiek laisvais, kiek mūsų laisvė nepažeidžia kito žmogaus laisvės. Apmaudu, kad nepaisant tokių progresyvių nuostatų ir tikslų, vis dar tenka susidurti su kitokiu, laike įstrigusiu ir žiauroku pasauliu, kuris nenori keistis ir mums jėga primeta savo „taisykles“ ir „vertybes“. Sakysite, kad kalbu apie provinciją? Ne, tą patyriau Vilniuje, pačioje sostinės širdyje.

Kiekvieną dieną Lietuvos didieji miestai alsuoja gyvybe. Įvairia: panašia, skirtinga ar ramiai sruvenančia, dažnai nuspėjama ar dar dažniau stebinančia. Kasdieniška – į kasdienybę įaugę, o gal vis dar galutinai neišauginti, neigiami ir nesuvokiami žmonių įsitikinimai paverčia tą gyvenimą joje ne tokiu jau ir laisvu.

Visiškai įprastą praėjusio pirmadienio popietę, keliaujant iš darbo link stotelės, Vilniaus miesto Katedros aikštėje, įvyko nei smagus, nei liūdnas įvykis: buvau užpultas penkių chuliganų vaikėzų. Telefonas ir piniginė, tikriausiai, negulėtų taip ramiai mano kuprinėje šiandien, jei sau leidžiantiems kito žmogaus laisvę niekinti individams būčiau nepasakęs „Ne“. Tuo pačiu – tikriausiai ir randų bei sumušimų netektų gydyti, jei būčiau atsakęs: „Taip“.

O situacija tokia. Pats Vilniaus miesto centras, 16 valanda ir aš ramiai, besiklausydamas muzikos, einu link stotelės. Eidamas pro Katedros varpinę pajutau, kad kažkas mane seka. Girdžiu, lyg kažkas kalba telefonu ir eina sparčiu žingsniu ta pačia kryptimi. Šmėstelėjo mintis, gal koks pažįstamas, norįs pasisveikinti? Nespėjus atsisukti, staiga pajutau, kad ant mano peties ranka. Ir tai tikrai nebuvo bičiuliškas patapšnojimas. Nepažįstamas, augalotas vaikėzas ir dar keturi jo bendrai. Nusimaukšlinu ausines ir girdžiu, kaip nevalstybine kalba man kažką įsakmiai sako. Nepasikuklina. „Ar tu bernas ar merga?!“, – išspjauna savo didybės ir pasididžiavimo kupiną klausimą stambiausias kompanijos veidas.

Suvokęs, kad vaikinai linksminasi, užsidedu ausines ir einu toliau, kol antrą kartą ant peties pajutau ranką. Šį kartą klausimas nebe toks jau kuklus: reikalavimas atiduoti 10 eurų, o po to – ir piniginę. Po poros perklausimų, pasikeitė ne tik agresorių veidai, bet ir ketinimai: „Staigiai duodi telefoną!“. Jausdamas, kad tai nieko gero nežada, tiesiog tylėjau, kol po antro perklausimo pajutau smūgius į pilvą ir spyrius. Taip. Katedros aikštė, stotelė link Lietuvos dailės muziejaus, aplink srautai žmonių, prieš mus – pora kamerų. Sutrikęs pradėjau eiti link Gedimino prospekto, kai atsisukęs pamačiau atbėgantį aktyviausią agresorių. Džiaugiuosi, kad priėjęs turistas pakvietė mane link savęs, o drąsieji agresoriai pabėgo Gedimino prospekto link.

Agresorius ir auka. Ką apie tai užsimena mokyklose? Pirma, užsimena, kai tik atmerkia akis. Agresoriai išsirenka auką ir ją psichologiškai ar fiziškai bando paveikti, kol kažkas jų nesustabdo. Nes individams, negebantiems sau užduoti klausimo: „Kas aš toks esu, kad turėčiau teisę pulti ar psichologiškai žaloti kitą žmogų?“ mintis – save sustabdyti ir susivokti – tikrai neateis. O kas gali juos sustabdyti? Tikrai ne mama ar tėtis. Tikrai ne draugas, kuris dažnai taip pat logiškai nesupranta, kas yra žmogaus teisės, kas yra taisyklės ir pagarba kitam žmogui. Agresoriai gyvena savo hierarchijos pasaulėliuose, kur bent ten, neįdėdami pastangų ir darbo, siekiant kažką sukurti, gali jaustis savo ir sau svarbiausiais. Jie, matyt, gali jaustis esą kažkuo. Nei gali, nei esą.

Bet ką daryti? Kaip sustabdyti? Visi suprantame, kad sėkmingos ir darnios bendruomenės yra tos, kurių nariai yra ne tik aktyvūs ir pilietiški, bet ir besilaikantys įstatymų. Ir aš, suvokęs, kad tai buvo neteisėtas veiksmas, kreipiausi į policiją. Ten susidūriau su biurokratiniais formalumais, nes, anot pareigūnų, bus imtasi „atitinkamų“ veiksmų. O taip norėjosi, kad maksimalių. Kita vertus, sutinku, kad sprendžiant smurtinių nusikaltimų klausimus, negalime atsakyti tuo pačiu ir paminti žmogaus teises. Kitaip rizikuotumėme sukurti tokias pat hierarchines sistemas, tik kitoje pusėje. O juk žmonėms reikia sudaryti sąlygas keistis.

Ką turime daryti, kad tokie incidentai, kaip mano, pasikartotų kuo rečiau? Imtis atitinkamų veiksmų, siekiant keisti įsigalėjusių stereotipų visumą visuomenėje, kur žmogų užpulti ir įžeisti dėl savo asmeninių įsitikinimų būtų gėda. Kur pastebėjus užpuolimą ar įžeidimą, tą pačią akimirką žmogus iš šalies prieitų, o eidamas iškviestų pagalbą. Visuomenėje, kurioje kurtume išties ne tik socialiai, bet ir morališkai saugios bendruomenės vaizdą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite pilieciai@delfi.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (47)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (96)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.