Deja, mano mylimasis - irgi mamyčiukas... Jo mama sugriaudavo atostogų planus, griovė santykius ir kaip galėjo kiršino, ir jai pavykdavo... Bet tik iš pradžių.
Draugaujame nuo vaikystės, pora esame taip pat seniai, jis ilgai delsė mane supažindinti su mama. Iš pradžių įsižeidžiau - kodėl taip yra, gal aš netinkama? Paskui paaiškėjo, kas per paukštė ta „anyta“ - sūnų „už vyrą“ laikanti pavydi mamytė.
Jis taip ir nesiryžta žengti jokio kito žingsnio, nes jaučiasi tarp dviejų ugnių. Tikiu, kad jis mane myli, bet mamos pavydo ašaros tokiems traumuotiems suaugusiems vaikams (vyrams?) svarbesnės. Jis visiškai pakeičia savo elgesį prie mamos. Galiausiai net kartu ėmėm lankytis kavinėse, kine, ji nuolat mums esant kartu būdavo tame pačiame kambaryje.
Man jos iš pradžių buvo gaila, maniau, kad sunku, kai netenki vyro ir reikia draugijos. Deja, tai buvo didžiulė klaida. Ji nekentė manęs už kiekvieną pagamintą vakarienę, kiekvieną minutę praleistą su jos sūnumi.
Galiausiai ėmė piktai komentuoti viską, ką aš kalbėdavau, nesvarbu ,jei tai buvo mano asmeninis pokalbis su mylimuoju. Kad ir ką ji šnekėjo, manęs jis negynė. Palūžau, puoliau į depresiją, ašaras, o jis pirmąkart gyvenime manęs nenorėjo girdėti ir vadino mane kiršintoja.
Atvirai pasakiau, ką galvoju, ir tiesiog norėjau jį palikti, bet jis niekaip neatstojo... Ir iki šiol neatstoja. Su mama vis dar gyvena, niekas nesikeičia., o meilė neleidžia man jo atstumti. Nežinau, ar už jo tekėčiau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? Pasidalinkite ja el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Taip pat tai galite padaryti ir žemiau: