Poreikis tobulėti nuvedė mane į kitą šalį. Perfekcionizmo šaknys tvirtai laikė mane prie gramatikos vadovėlių, taigi, baigdama kalbos kursus, galėjau pasigirti puikiais egzaminų rezultatais. Pradėjau dirbti. Viskas buvo šaunu, tik nemažai bendradarbių buvo taip pat atvykę iš kitų šalių ir pamažu pajutau, kad naujai išmoktos kalbos žinios krypsta ne ten, kur reikia.
Vienas pirmųjų sugalvotų kovos su senkančiais kalbos ištekliais būdų buvo internetas. Susiradau kelis, mano manymu, įdomesnius forumus ir ėmiau kalbėti su „natyviniais kalbėtojais“ (žmonėmis, kurių mokomasi kalba yra gimtoji), jų buvo visokių: vienus laikiau pačiomis tikriausiomis nuobodomis, kitus – nuotykių ieškotojais, treti pašnekovai išvis nepalikdavo jokio įspūdžio, tačiau vienas kalbos „mokytojas“ buvo kažkuo ypatingas.
Konkrečių faktų išvardinti negalėčiau, tačiau kalbėti su juo buvo paprasta ir lengva. Jei bent kartą esate lankęsi forumuose, žinote, kad atsakymo laukimas gali pasirodyti labai kankinantis, taigi, „mokytojas“ ir aš netrukus palikome mums nepalankią aplinką ir patekom į „Skype“. Čia buvo ramu, o svarbiausia – niekas netrukdė.
Diena iš dienos spausdinome klausimus ir atsakymus, kol vieną kartą perskaičiau – „Gal kada susitikim?“. „O gal pirmiau vaizdo pokalbis?“ – atšoviau aš ir paskyriau datą – po keturių dienų. „Telekonferencija“ penkių šimtų kilometrų atstumu buvo sėkminga, mano oponentui buvo suteikta galimybė nupirkti kelionės bilietus ir rezervuoti viešbutį mano mieste, aš pažadėjau jį pasitikti.
„Kaip mes ryt susitikę sveikinsimės?“ – nedrąsiai pasiteiravo jis (mat šioje šalyje nepažįstami žmonės paprastai spaudžia vienas kitam ranką, o pažįstami leidžia vienas kitam ir kiek artimesnį kontaktą). Kaip jau tikriausiai supratote, gimiau ne praėjusio amžiaus pradžioje, todėl draugiškas apkabinimas man atrodė tinkamas variantas.
Prisipažinsiu, jaudinausi. Turbūt ne mažiau, nei jis. Traukinys nevėlavo, bet iš jo pasipylė tokia gausybė žmonių, kad pradėjau abejoti, ar tokioje minioje mudu vienas kitą pamatysim, tačiau tinkamu metu nukreiptas žvilgsnis tiesiog sustingo ties vienu vyriškio figūra: klasikinis tamsiai mėlynas paltas, iš po kurio kyšojo mažas marškinių apykaklės kraštelis...
Daugiau nieko neprisimenu, išskyrus akimirksniu šovusią mintį – „Taip! Man patinka!“. Toliau viskas buvo kaip per miglą: minia pamažu išsisklaidė, mes priėjome vienas prie kito, regis, abu negalėjome nesišypsoti. Trumpas „labas“, dar trumpesnis jo, o gal mano apkabinimas, ir staiga vietoj vakar dieną aptarto rankos paspaudimo mano lūpos buvo apdovanotos bučiniu.
Prisimenu, ėjome šviežiai apsnigtomis gatvėmis iki viešbučio, jis laikė mane už rankos, kalbėjom apie „Bentley“ ir kažką dar. Buvo ganėtinai šalta, taigi užėjau į viešbutį kartu su juo ir netgi įžengiau pro jo kambario duris. Ar numanote kas vyko toliau?
Valandą laiko stovėjome apsikabinę jo viešbučio kambaryje, žiūrėjome vienas kitam į akis, jis glostė mano plaukus. Pamiršę viską, net nusivilkti žieminius paltus. Stovėjau ir galvojau: tai mano žmogus, visada jo laukiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!