Neabejoju, kad kilnūs žodžiai paveikia dalį akademinės bendruomenės atstovų, kurie priešinasi pokyčiams ne dėl asmeninės naudos, tačiau tai nepanaikina įspūdžio, kad pagrindinių opozicijos reformai iniciatorių verta žvalgytis tarp tų, kurių piniginė suplonės ir valdžia sumažės.
Universitetinio švietimo sistema yra gan sudėtinga, reforma apima keletą jos sluoksnių, tad perprasti diskusiją eiliniam žmogui nėra taip paprasta. Ypač, kai beveik vieninteliais pasisakančiais šiuo klausimu yra žmonės, vienaip ar kitaip tiesiogiai suinteresuoti reformos sėkme ar jos žlugimu, dėl to maskuojantys savo tikruosius tikslus „kilniais“ argumentais.
Bet pabandom. Pasinaudokim svogūno principu – sluoksnis po sluoksnio.
Pirmas išorinis sluoksnis – pinigai seka studentą.
Pas jus ateina mokytis daugiau studentų – gaunate daugiau pinigų. Suprantama, tas, pas ką studentai neina, lieka nelabai patenkintas. Tačiau šiuo klausimu esminiai ginčai nevyksta – visiems kaip ir aišku, kad nesugebantis pritraukti studentų universitetas turi prastą kvapelį.
Bet tai yra tik paviršutinis, visiems matomas ir suprantamas reformos sluoksnis, kuris nepaaiškina, kodėl jai labiausiai oponuoja tie universitetai, kurie kaip tik dėl jos gaus daugiau pinigų.
Antras gilesnis sluoksnis: pinigai seka išsilavinimo kokybę, vertinamą pagal objektyvius kriterijus.
Nežinau, kaip jūs, bet aš į mokėjimą studentams už mokslą iš visuomenės pinigų žiūriu ne kaip į labdarą, bet kaip į investiciją. Visuomenė sutaria, kad ilgalaikėje perspektyvoje jos gerovė ir tęstinumas yra susijęs su visuomenės narių išsilavinimu. Todėl visuomenė kredituoja studentus – investuoja į jų išsilavinimą, kad vėliau jie prisidėtų prie šios visuomenės gerovės kūrimo.
Jeigu universitetą baigę studentai nesugeba sau rasti darbo, emigruoja ir kuria gerovę kitose visuomenėse, dirba ne pagal specialybę arba tampa bedarbiais, kuriuos mums visiems reikia išlaikyti ir mokyti iš naujo, toks studentų mokslo kreditavimas visuomenės akyse lyg ir praranda prasmę, tad reforma siekia susieti skiriamus pnigus su absolventų įsidarbinimu.
Natūralu, kad čia susiduriame su pasipriešinimu reformai tų, kurie nesugeba parengti studentų darbo rinkai. Jie argumentuoja, neva pinigai po reformos atiteks rengiantiems amatininkus, o tikrasis universiteto tikslas – išmokyti mąstyti.
Universitetų, kaip su darbo rinka nesusijusių mąstytojų kalvės, priešpastatymas kūrybiškai nemąstančių amatininkų kalvei yra akivaizdžiai dirbtinis. Jie kaip tik turėtų būti tomis institucijomis, kurios apjungia pagilintų žinių apie amatą teikimą su gebėjimo mąstyti lavinimu.
Konkretaus universiteto pajėgumą šiuos du dalykus suderinti tarpusavyje galima objektyviai įvertinti vienintelėje vietoje – laisvoje darbo rinkoje, kuriai reikia ne tik amatą išmanančių, bet ir jį organizuoti, parduoti, plėtoti sugebančių žmonių. Tam būtini mąstyti sugebandys žmonės, randantys sprendimus nestandartinėse situacijose. Būtent darbo rinkoje paaiškėja, ar universiteto absolventas yra išmokytas mąstyti, ar tik prigrūstas bereikalingos informacijos.
Tūkstančiai studentų kasmet vyksta į studijuoti į užsienį ne todėl, kad bijo, jog mūsų universitetai neišmokys jų mąstyti, bet todėl, kad galvoja, jog jie nesuteiks pakankamai gerų žinių darbo rinkai.
Ne paslaptis, kad dalyje akademinio elito paplitęs narcizinis savęs garbinimas, teigiant, kad jų pačių egzistavimas pats savaime yra naudingas Lietuvai ir vien todėl juos reikia puoselėti, gerbti ir dosniai finansuoti. Bet net ir jis nepaaiškina fakto, kodėl reformai stipriai priešinasi tie Lietuvos universitetai, kurių absolventai darbo rinkoje vertinami geriausiai, o dėstytojai yra ne vien teorijos žinovai, bet ir sėkmingi savo specialybių praktikai.
Ir čia prieiname trečią reformos sluoksnį, keliantį didžiausią pasipriešinimą – (pinigų) valdymo sistemos pakeitimas. Trečias giluminis sluosknis: svarbiau yra ne pats pinigų kiekis, bet kas juos valdo.
Iki šiol egzistavo tvarka, kad universiteto valdymo organus, priimančius visus su finansais susijusius sprendimus, iš principo sudarydavo pati universiteto akademinė bendruomenė. Visuomenė, skirdama didelias lėšas studentų mokymui, neturėjo beveik jokios įtakos išlaidoms.
Tokia sistema nedraudžia universitetams siekti maksimaliai efektyviai valdyti lėšas ir leisti pinigus taip, kad studentai gautų geriausią įmanomą išsilavinimą. Tačiau ji niekaip neapsaugo ir nuo to, kad bus sukurta sistema, kurioje studentai gaus tik minimalias žinias, o nemaža dalis valstybės lėšų bus išleista netaupiai, bet labai naudingai valdantiems universitetą. Kalbu tiek apie materialinę naudą, tiek apie moralinę, gaunamą patenkinant savo ego.
Ar visada pasirenkamas taupiausias ir efektyviausias sprendimas, kai svetimus pinigus leidžiantis naudojasi to sprendimo vaisiais? Alga turi būti penki ar devyni tūkstančiai? Darbui būtinas ultralengvas (ultramadingas) kompiuteris ar tiks ir sveriantis kilogramu daugiau? Kvalifikacijos kėlimui būtina nuvykti į septynias komandiruotes egzotiškose šalyse ar pakaktų į tris? Finansuoti mokslinį tyrimą ar knygos leidybą reikia ištikimai tave palaikančiam senam draugui ar jaunam perspektyviam dėstytojui? Reikia skirti pinigus universiteto kapelionui išlaikyti ar ne? Universitetui būtinos šimtus tūkstančių kainuojančios durys ar nebūtinai?
Pinigai, leidžiami šių sprendimų įgyvendinimui, gauti iš visuomenės, kuri tas lėšas universitetams skiria tam, kad studentas įgytų makslimaliai gerą išsilavinimą ir vėliau prisidėtų prie visuomenės gerovės kūrimo. Bet ar tikrai visais atvejais universiteto vadovybė savarankiškai priims tokius sprendimus, kurie bus labiausiai naudingi studentui ir visuomenei ilgalaikėje perspektyvoje, o ne universitetui ir pačiai vadovybei trumpalaikėje?
Tam, kad sužiūrėtum visus sprendimus, priimamus ne vien dėl kelių tūkstančių, o dėl milijonų, reikia domėtis universiteto aktualijomis nuolat. Šiuo tikslu ir yra reformuojama universitetų valdymo organų sudarymo tvarka, į juos įvedant švietimo ministro skiriamus žmones, kurie privalės prižiūrėti, kaip efektyviai leidžiamos visuomenės (t.y. mano ir jūsų) lėšos.
Klausimas, ar pasirinktas modelis yra geriausia įmanoma finansinės drausmės užtikrinimo sistema – tai kitos diskusijos tema, tačiau man atrodo, kad net ir netobula, ji yra geriau nei jokios.
Atrodytų, kad jeigu universitetas iki šiol stengėsi kaip įmanoma labiau efektyviai leisti mūsų pinigus, jokių problemų reforma sukelti neturėtų. Bet būtent ši jos dalis sulaukia didžiausio pasipriešinimo, būtent ji kelia ypatingas audras akademiniuose sluoksniuose. Kai kurie labai įtakingi žmonės praras pinigus ir valdžią. Tad ar tikrai tas oponavimas kyla tik dėl „kilniųjų“ argumentų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!