Jau nekalbu apie sekmadieninį lankymąsi bažnyčioje. Labai „madingas“ pasiteisinimas krikščionybės neigimo tarp mano pažįstamų yra tas, kad kunigai jau seniai prarado autoritetą visuomenės akyse dėl savo moralės, o bažnyčia, apskritai yra „bobučių reikalas“.
Man pačiai religija, žvelgiant iš šiandieninės pozicijos, buvo kišama per prievartą: močiutė neleisdavo eiti į kiemą žaisti su draugais, kol neišmoksiu „Sveika Marija“ ir kitų poterių. Bet tikrai nemanau, kad padarė neigiamą įtaką mano gyvenimui. Aš prisimenu, kad per visas didžiąsias šventes su tėvais eidavome į bažnyčią, mokykloje lankiau tikybos pamokas, priėmiau pirmos komunijos, vėliau sutvirtinimo Sakramentus, giedodavau bažnyčioje, o sekmadieniais su drauge važiuodavau į mišias. Ir nemanau, kad buvau kažkokia išskirtinė – didžioji dalis mano amžiaus draugų tuo metu panašiai gyveno.
Dabar viskas kitaip. Žmonės švenčia Šv. Kalėdas, Velykas, tačiau savo vaikų nekrikštija – „aš netikiu, o vaikai patys pasirinks religiją, kai užaugs“. Tėvai vaikams mokyklose mieliau parenka etikos nei tikybos pamokas, tarsi geras ir tinkamas elgesys tam tikroje vietoje yra žymiai svarbiau už pagarbą tėvams ar kitas krikščioniškąsias vertybes. Man tai skamba taip absurdiškai. Juk krikščionybė nieko blogo nemoko. Atvirkščiai, sakyčiau, padeda formuoti jauno žmogaus vertybių sistemą, jo pasaulėžiūrą.
Kelis sekmadienius iš eilės pasiūliau draugams kartu važiuoti į šv. Mišias. Nustebino draugų reakcija – pirmą kartą šis pasiūlymas buvo priimtas kaip juokas, antrą kartą net buvau sukritikuota už tokį „stebėtiną pamaldumą“. Tikrai nesu uoli katalikė, tačiau patinka sekmadieniais su šeima sudalyvauti šv. Mišiose. Lankomės konkrečioje bažnyčioje, bendraujame su konkrečiu kunigu, pamokslai vyksta dialogo forma, vystome aktualias problemas, diskutuojame. Man tai būdas pasisemti gerų emocijų, ramybės, pailsėti psichologiškai.
Tikiu, kad šeimos būtų žymiai tvirtesnės, vaikai užaugtų geresni, jei žmonės taip masiškai neneigtų istoriškai susiformavusių tradicinių etinių normų, kurių pagrindu atsirado religinis tikėjimas – bendruomenės gerovės ir stabilumo pagrindas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!