Susirgusio kūdikio mama ligoninėje pasijuto pažeminta

 (451)
Pirmą kartą gulėjau ligoninėje Lietuvoje ir pasibaisėjau viskuo. Tiesiog noriu, kad žinotumėte, ir galbūt kada nors kas nors iš valdžios atkreips į tai dėmesį.
© Shutterstock nuotr.

Pradėsiu paprastai. Tikriausiai jau ne naujiena, kad daug mūsų – lietuvių - yra emigravę į kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo. Aš pati - ne išimtis, emigravau. Niekada netikėjau, ką žmones kalba apie Lietuvos sveikatos sistemą, gydymą. Visada maniau, kad tai tik plepalai, išpaikintų žmonių užmojai. Bet po šios vasaros pasikeitė ir mano nuomonė.

Taigi, pradėsiu nuo to, kad atvykau atostogų į Lietuvą. Žinoma, ne viena - su savo kūdikiu. Atsitiko taip, kad mes susirgome - mažiukas pradėjo viduriuoti, vemti. Iškart sunerimau, pirmiausia kreipiausi į šeimos gydytoja, nuvykau, gavau išvadą, kad kūdikis netaisyklingai valgo, sutriko virškinimas... Patikėjau.

Grįžau namo, visą dieną lyg ir viskas gerai, vaikas sveikai atrodo, guvus, bendravo. Atėjus vakarui kūdikis vėl baisiai viduriavo, tada dar labiau išsigandau, nes vaikelis išblyško, pamėlo paakiai. Pati per daug patirties neturėjai, pamaniau, gal Roto virusą „pasigavome“, nusprendžiau paskambinti greitajai.

Papasakojau dispečerei visą situaciją, ji nedelsiant išsiuntė greitąją pagalbą. Atvykus greitajai pagalbai, apžiūrėjus kūdikį, buvo nuspręsta ji vežti į vienos ligoninės Infekcinių ligų skyrių. Bevažiuojant ten kūdikis apsivėmė ir toli gražu neatrodė, kad būtų sutrikusi virškinimo sistema kaip minėjo šeimos gydytoja. Atvykus į priimamąjį niekas niekur neskubėjo, sesutės paklausė keleto klausimų, už kokių dešimties minučių atėjo gydytoja, iš paskos - dar kažkokia moteriškė (kaip supratau, dirbanti šioje ligoninėje), tada ji tiesiog pradėjo kalbėtis su daktare apie kažkokius buitinius dalykus, negana to, ji dar ir pasisvėrė tame pačiame kabinete, kur aš stovėjau su kūdikiu ir laukėme, kol mus apžiūrės.

Ką gi, joms išsikalbėjus gydytoja paprašė, kad papasakočiau, kas atsitiko. Po pirmo sakinio supratau, kad gydytoja negirdi, ką jai sakau, nes į tą patį klausimą buvau atsakiusi jau kelis kartus. Surašius dokumentus (gal apie 10 lapų kartu su visais draudimo popieriais ir t.t.), iš karto pasakiau, kad Lietuvos ligoninėse trūksta kompiuterių, nes vien tik popierių pildymas užima daug laiko - per tą laiką ir kojas galima užversti.

Atėjo metas apžiūrėti mažiuką. Nepatikėsite, bet tokio grubaus apžiūrėjimo nebuvau mačiusi. Ji grubiai spaudė vaikelį, žiūrėdama gerklytę burnoje kažkur po liežuviu paleido kraują. Kūdikis pradėjo isteriškai verkti, net pati nesupratau, kas darosi. Po to kai paėmiau jį ant rankų pamačiau, kad burna kruvina, o kai pradėjau reikšti nuomonę, gydytoja neįžvelgė jokios klaidos, pradėjo man aiškinti, kad neturi laiko - pilna vaikų laukia už kitų durų ir t.t. Bet atsiprašau, prie ko čia aš ar mano vaikas? Mes mokame sveikatos draudimą kaip ir kiti, mes lygiai tokie patys kaip ir visi. Todėl būtų malonu sulaukti etiškesnio elgesio. Gerai tai, kad prieš paliekant priimamąjį gydytoja atsiprašė už grubią apžiūrą. Geriau nekalbėsiu apie švarą ligoninėje, nes nėra čia ką ir kalbėti - patalpos atrodo baisiai, tikriausiai kalėjime kaliniai ir tai švariau gyvena.

Taigi, iškeliavom mes į kitą poskyrį. Atėję į skyrių turėjome palaukti keletą minučių, praeidama seselė ar seselės pagalbininkė dar paklausė, ko mes čia taip vėlai atvažiavome. Atsakiau, kad susirgome, o ji tiesiog atsakė, kad šiandien aš jau šešta. Negana to, paklausė, ką veikiau dienos metu (mes atvykome vidurnaktį). Nieko neatsakiau, nes manau, kad tai – ne jos reikalas tokių klausimų klausinėti.

Esame su mažyliu gulėję ligoninėje kitoje šalyje, bet bendravimas ir etika – visai kitokie. Seselės atsiklausia, ar galima imti vaiką, visur su mažu vaiku turėdavau eiti, ypač, kai lašelinę reikėdavo statyti. O čia – atėjo, palydėjo iki palatos, atėjo seselė ir sako - „duok man vaiką“. Aš pasimetusi dar paklausiau, ar galiu kartu eiti, bet kur jau, žinoma, kad negalima. Pralaukiau, kol vaikui įstatys kateterį. Kūdikis klykė iki mikčiojimo, iki šiol nesuprantu, kaip taip galima atskirti kūdikį nuo mamos. Juk mažam vaikui daroma psichologinė trauma (...).

Tą naktį, jei ne mano mažojo bloga savijauta, būčiau seniai palikusi tą įstaigą, nes negalėjau klausytis tų žeminančių posakių. Ko paklausi – to negausi. Jokio atsakymo, net jei paklausi, ką lašinsi vaikui, atsakymas – jam to reikia.

Pastebėjau vieną – į palatas pacientus guldo nežiūrėdami, kokia liga. Mes buvome papuolę į dvivietę palatą, kurioje vienas vaikas gulėjo su įtariama džiova. Kai sužinojau, iš karto paprašiau atskiros, mokamos palatos. Nesuprantu, kaip gydytojai, seselės taip negerbia paprasto eilinio žmogaus. Tas dienas, kol gulėjome ligoninėje, meldžiausi kad tik kuo greičiau pagerėtų, nes nepasitvirtino Roto viruso diagnozė. Kaip gydytoja paaiškino, tai buvęs lengvesnio pobūdžio virusas.

Taip iki šiol nežinau koks, nes pavadinimo nepasakė. Kai nuėjau antrą kartą paprašyti aiškaus atsakymo, atsakė, kad daug kainuoja atlikti tyrimus, aukštesnės kvalifikacijos gydytojos paklausus, kiek tai kainuotų, atsakė, kad mums to nereikia.

Tikiuosi, neteks man daugiau Lietuvos ligoninėse su vaiku gulėti, nes man pasirodė, kad personalo bendravimas neetiškas ir nedraugiškas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...