Kiekviename darbe žmogus privalo naudotis vis tobulesniais darbo įrankiais, o mokytojas? Ar tikrai naudojame šiuolaikinius mokymo įrankius? Daug minčių sukėlė švietimo strategės idėjos.

Esame neabejingos švietimo pokyčiams ir mes. Pavasario atostogų metu lankėmės Suomijos Espoo regiono Taavinkyla pradinėje mokykloje. Kodėl Suomijos? Suomija mokinių pasiekimais jau kelis metus iš eilės pirmauja pasaulyje. Vizito metu domėjomės Suomijos švietimo politika, mokytojo vaidmeniu visuomenėje, ugdymo turiniu, kaip ir kodėl mokoma, ugdymo aplinka, vertinimu.

Svarbus žingsnis Suomijos švietimui buvo 2016 m. rugpjūčio mėn. priimtos siauresnės, orientuotos į bendrąsias kompetencijas, ugdymo programos. Visiškai sutinkame su Marjo Kylonen teiginiu, kad norint vykdyti švietimo kaitą, reikia keisti ne vieną kampą, o visą sistemą. Suomijoje mokytojai vadovaujasi nuostata, kad reikia žiūrėti tik į priekį, o ne žvalgytis atgal. Ko gero, ir mūsų švietimo strategams reikėtų vadovautis šia nuostata.

Suomijos mokyklai svarbu visuminis požiūris – platesnis ir gilesnis žvilgsnis į pasaulį, klaidos ir bandymai, kurie padeda tobulėti, žaidimai, skatinantys atrasti.

Suomijoje labai pasitikima mokykla ir mokytoju. Kiekvienas mokinys lanko mokyklą pagal savo gyvenamąją vietą. Nekyla jokių minčių apie pasirinkimą. Mokytojo profesija yra viena iš prestižiškiausių valstybėje. Stojant į pedagoginį universitetą, konkursas didelis – 7-8 mokytojai taiko į vieną vietą. Mokytoju dirbti gali tik magistro laipsnį turintys pedagogai. Baigę bakalauro studijas gali būti mokytojo padėjėjais.

Į klausimą, kaip vertinamos mokytojo kompetencijos ar vykdomas mokyklų auditas, direktorius atsakė, kad mokytojas yra savo darbo meistras ir niekas neturi teisės vertinti jo darbo. Teiginys nereikalaujantis komentarų. Lietuvai iki to dar labai toli. Pas mus visi ir viską nori tikrinti. Pas mus visi jaučiasi esą švietimo ekspertais, visi žino, kaip vaiką mokyti. Iki kur atėjome...?

Suomijoje ir vaikas, ir mokytojas, ir tėvai jaučiasi psichologiškai saugūs – nėra jokių valstybinių patikrinimų, testų. Visuotinė pagarba ir tikėjimas mokykla ir mokytoju.

Įvertinimui skiriamas nedidelis dėmesys. Kontrolinių rašoma minimaliai. Vertinimas susideda iš įvairiausių aspektų: vaiko kūrybiškumas, bendravimas, aktyvumas ir tik po to žinios. Dėmesys skiriamas ne įvertinimui, o nuolatiniam tobulėjimui ir pažangos akcentavimui.

Pradinėse klasėse I pusmečio pabaigoje rezultatai nesumuojami, o mokytojai individualiuose pokalbiuose „vaikas-šeima-mokytojas“ aptaria pasiekimus. Tik mokslo metų pabaigoje pasiekimai vertinami aprašu pagal bendrąsias programas. Jei vaikas nesimoko, su tėvais sudaromas pagalbos planas. Jei tai nepadeda, siunčia pas specialistus. Vaiko palikimas toje pačioje klasėje mokytis antriems metams – ne vaiko žeminimas, o pagalba šalinti spragas. Silpnesniesiems pradinukams padeda mokytis vyresni mokiniai (jie turi savo globotinius, kuriuos pastoviai prižiūri ir padeda). Lietuvoje sukurta daug įstatymų mokyklai, bet realios pagalbos vaikas negauna. Dėl menkaverčių, neveikiančių įstatymų pagalbos nesulaukia ir mokytojas. Jis paliekamas vienas su didele problema.

Mokyklos erdvės tikslingai išnaudotos ugdymui. Vaikščiodamos po mokyklą matėme, kaip pamokos metu koridoriuje prie nuošaliai stovinčio suolo pora mokinių planšetėje ieškojo informacijos, reikalingos pamokai. Nustebino tikslingas, ramus vaikų mokymasis. Jokio lėkimo, jokių tempų, jokio vadovėlių puslapių „išėjimo“, mokymasis suteikia malonumą ir atradimus.

Pamokose pastebėjome, kad pradinukai visus ketverius metus rašo pieštukais. Mokykloje pradinukai vaikšto be avalynės – jaučiasi kaip namuose. Po dviejų ir keturių pamokų visi pradinukai bet kokiu oru pusę valandos žaidžia lauke. Patiko, kad matematika, gimtoji kalba bei užsienio kalbų pamokos skiriamos pogrupiais. Ko gero, taip pasireiškia dėmesys kiekvienam vaikui. Deja, Lietuvoje pataikaujama tik užsienio kalbai, matematika ir gimtoji kalba lieka podukros vietoje.

Bibliotekoje neteko matyti darbuotojų. Mokykloje už biblioteką atsakingi penktokai ir du mokytojai, kurie tik mokslo metų pabaigoje apžvelgia bibliotekos darbą. Mokinys, pasirinkęs knygą, ją nuskenuoja ir nešasi su savimi. Bibliotekoje stovi kompiuterių spintelė, iš kurios vaikas gali pasiimti kompiuterį ir mokytis ar ieškoti informacijos. Užėję į biblioteką, sutikome ant sėdmaišių įsitaisiusius du mokinius, kurie taip pat ieškojo informacijos pamokai.

Mokyklai pavydėjome dviejų lagaminų, stovinčių mokytojų kambaryje. Tai lagaminai, kuriuose surikiuoti planšetiniai kompiuteriai klasei. Mokytojas prieš pamoką lagaminą su kompiuteriais atsiveža į klasę. Šis mobilumas suteikia ypač dideles galimybes mokytis naudojantis šiuolaikiniais įrankiais.

Norisi pastebėti, kad Suomijoje mokiniai mokosi 32 savaites (kaip ir Lietuvoje buvo iki šiol). Ar nuo mokslo metų trukmės priklauso puikūs mokinių pasiekimai? Tikrai ne. Gal kitoks požiūris į mokytoją, į ugdymosi procesą, nuoseklūs švietimo strategų žingsniai, apolitiškas švietimas ir žvelgimas tik į priekį, daro kaitą įmanomą.

Gal tik naujas požiūris, sugriaunantis senąją tvarką gali pakeisti esamą situaciją švietime?

Gyvenimas nėra suskirstytas į mokomuosius dalykus. Laikas pamiršti prūsiškos mokyklos etapą, kur tik mokytojas buvo žinių šaltinis. Norėtųsi, kad ir Lietuvos mokykloje vyrautų:

1) Tikslas ir Prasmė;
2) Tobulėjimo skonis;
3) Atradimų džiaugsmas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“ ir išreikškite savo nuomonę!