Man 32-eji metai ir pusę savo gyvenimo praleidau Londone – rašyti lietuviškai tenka ypač retai. Gyvenu apmąstymų ir gilių svarstymų laikotarpyje, kuris neduoda ramybės jau kelis mėnesius... Šiaip visą laiką gyvendamas Anglijoje kartojau, kad man čia gerai ir namo (į Lietuva) nesiruošiu.
Esu, sakyčiau, sėkmingas ir gerą darbą turintis žmogus (dirbu „Construction Site Manager“ – projekto įgyvendinimo vadybininku statybų aikštelėje). Esu laimingai vedęs, turiu dvi mažas dukrytes, kurias labai myliu ir jų ateitimi rūpinuosi ir apie ją mąstau labiausiai... Su žmona prieš 5 metus įsigijome savo būstą ir gražiai jame gyvename – viskas tvarkoje.
Laikas dilemai. Taigi, tas prieš 5 metus įsigytas būstas ir sukėlė tą dilemą mano galvoje...
Kadangi nekilnojamo turto kainos šoktelėjo iki debesų per paskutinį pusmetį ar metus, mūsų namo kaina taip pat smarkiai išaugo, juo labiau, kad per tą laiką mes jį modernizavome ir pastatėme priestatą (lietuviai yra laikomi apsukriais ir galvojančiais apie ateitį ir beveik kiekvienas, pirkdamas būstą, renkasi tokį variantą, kuris leistų namą praplėsti – išdidinti). Tad dabar pardavę namą turėtume tiek pinigų, kad galėtume grįžti į Lietuvą, viskuo visiškai apsirūpinti (nekilnojamu turtu) ir įkurti savo nuosavą nemažą verslą... Netgi turiu verslo planą, apie jį daug galvoju ir žinau, kad tai atneštų pelno, bet...
Bet Lietuvoje matoma situacija, kai „kiekvieno nagai į save riesti“, priverčia labai susimąstyti, ar neliksiu plikas ir basas, kai ant pečių užkraus daugybę mokesčių, ar vaikai gaus kokybiškų žinių, kai Lietuvos mokyklose „meilės trikampiai“ vyksta, ar turėsime vietos laisvam ir pilnaverčiam gyvenimui, galų gale, ar galėsime jaustis saugūs..? Mes esame pakankamai jauni ir ambicingi žmonės ir turime galimybę grįžti „namo“, bet, matant kokios problemos kyla Lietuvoje ir kaip jos sprendžiamos (jos nėra sprendžiamos – jos nukeliamos tolesniam laikui), noras grįžti išblėsta....
Labai norėtųsi tikėti, kad greitai situacija Lietuvoje pagerės ir noras grįžti, kaip ir galimybė pardavus namą gerai užsidirbti, nepasikeis... Tada parvežčiau savo šeimą ten, kur mūsų šaknys ir kur mes visi turėtumėm būti...
Bet kol Lietuvos valdžia trypčios vietoje, kol didesnis skandalas neužgožia mažesnio, kol kai kurie akivaizdžiai vagia, kyšininkauja ir atvirai meluoja, manydami, kad žmonija to nepastebi, tol nemanau, kad yra daug galimybių, kad emigrantai, turiu omeny ir mūsų šeimą, susipakuos daiktus, parduos namus, taip parveždami labai dideles sumas pinigų į Tėvynę, ir galų gale grįš...
Nesu iš tų, kurie sėdi vietoje, laukia ir „burbuliuoja“, kad viskas blogai, bet nesu iš tų, kurie yra pasiryžę stačia galva nerti į „pažadų ir iliuzijų jūrą“, kurioje bangas kelia Lietuvos valdžios atstovai... Tad, kad ir kaip besinorėtų vaikščioti po gimtąją žemę, nežinau, ar esu tam pasiruošęs, o tiksliau, gimtoji žemė tam nepasiruošusi...
Va, tokia ta mano dilema. Noras yra, bet Lietuvos situacija jį slopina.
P.S.: mano nuomone, reikia jauninti šeimą! Rauti visus kelmus su šaknimis ir leisti jauniems ir ambicingiems pasireikšti! Jei būtų mano valia, Seimo nariui vienas iš reikalavimų būtų laisvai kalbėti dviem užsienio kalbomis.
Nepriklausau jokiai partijai ir niekas manęs neprašė to parašyti, tai tik mano kaip iš šalies stebinčio ir Lietuvas pasą turinčio žmogaus nuomonė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.