Brangūs senamadiški/nuo sovietinių laikų užsilikę/pensininkai mokytojai! Jūsų viešpatavimui oficialiai atėjo galas. Metas jums išsikraustyti ant suoliukų miegamuosiuose rajonuose, kur galėsite pliotkinti su likimo draugais apie naują Marytės bliuskutę iš Šeškinės turgaus. O gal mieliau kortuosite su senelių namų seselėmis ar ravėsite daržą. Jūsų reikalas. Svarbiausia, kad apleistumėte pozicijas, kurių užimti tiesiog žmogiškai neturite teisės.
Visi, pabrėžiu, VISI sūnaus mokytojai, vyresni nei 50 metų, mano manymu, buvo niekam tikę. Internete prieš kurį laiką klajojo vaizdelis, nufilmuotas per pamoką (dabar jau ištrintas, gal kas ir matė „YouTube“). Jame matyti, kaip mokytoja, priėjusi prie lentos, vietoj to, kad aiškintų, nuolat atsisukinėja į klasę ir rėkauja „Nutilkit, netriukšmaukit“ ir panašiai. Įrašas trunka dešimt minučių, yra sukarpytas. Galima išgirsti gal penkiolika skirtingų vardų. Atsiprašau??? Dešimt minučių iš keturiasdešimt penkių skiriama kiekvienam mokiniui asmeniškai pasakyti, kad nustotų kalbėti? Kyla abejonė, ar ir likusios trisdešimt penkios skiriamos temos aiškinimui.
Bet čia tik pradžia, toliau viskas dar gražiau. Sūnus paprašė, kad pavėžėčiau iki parduotuvės, kur parduoda kažkokias ten jam labai tinkančias ausines. Pirmą, antrą, trečią kartą per mėnesį... Neiškentusi paklausiau – ar tu tas ausines valgai? Paaiškėjo, kad žavingoji matematikė jas... atiminėja. Sėdi sau ramiai vaikas, klauso muzikos ir sprendžia uždavinius (jis gabus matematikai, kas penkias minutes neina klausinėti mokytojos). Tačiau jai tai netinka, jai knieti rankos paimti ir atimti, atseit „trukdo“. KAM trukdo? Gi ausinės tam ir sukurtos, kad klausytum muzikos tyliai, niekam netrukdydamas. Galų gale, sūnus per matematiką sėdi su prisiekusiu moksliuku, tas iškart pasakytų, jei jam trukdytų, t.y. girdėtųsi ta muzika. Kažkoks absurdas...
Iš principo neatsiprašinėjau iš darbo, kad atsiimčiau tas ausines, bet pasistengiau įtikinamai pakalbėti su kitais tėveliais, kad ta mokytoja po truputį ruoštųsi į pensiją. Laimė, šiais mokslo metais jos jau nebėra, priėmė teisingą sprendimą mokyti privačiai namuose. Mano šūkis: nepatinka – keisk.
Iškilo problemų su dar viena mokytoja, lietuvių. Nežinau, kuo tai septyniasdešimtmetei neįtiko mano vaikas, bet ji ėmė rašyti prastus pažymius už rašinius. Atkreipėt dėmesį? Užduotyse, kur reikia įrašyti raides, dviračio neišrasi – parašyta „grįžta“ su „į“ ir tenka, nors ir urzgiant, kad „vištos koja parašyta“ (fu, koks sovietinis pasakymas, dar mano laikais, prieš dvidešimt metų, taip sakydavo) įvertinti dešimtuku. O kai rašinys – jau galima pradėti kabinti makaronus apie „stilistiškai blogus“ sakinius ir panašius kliedesius.
Mano sūnus – ne poetas. Jis rašo trumpai, aiškiai, pasakydamas esmę, be jokių „jos akyse atsispindėjo sniegynų šaltis ir žmogaus sielos tamsa“... Tokiais dalykais tegu užsiima žmonės, kuriems už tai moka. Apmaudu, kai turi draugę, šviežutėlę ekspertę, ką tik baigusią universitetą, negalinčią rasti darbo, o vaiko mokykloje matai kažkokią diletantę, jau penkiasdešimt metų tose pačiose pareigose. Laimė, iš direktoriaus nugirdau, kad kitais metais, pagaliau pagaliau ši mokytoja įvykdys pažadą išeiti į užtarnautą poilsį. Ir tai neapsiėjo be mano nuolatinių skundų ir raštiškų įrodymų, kad vaikas įvertintas neteisingai.
Kad nesusidarytumėte klaidingo įspūdžio, pateiksiu ir du gerus pavyzdžius. Pirmasis – dinozaurą pakeitė jaunas muzikos mokytojas. Na, mūsų klasė labai nemuzikali, klausą turi vos vienas du, tad natūralu, kad likusi dalis nuobodžiauja ir išdykauja, kas yra visiškai normalu. Kalbėtis su draugais, keistis rašteliais daug įdomiau, nei spiegt tuos „do re mi fa“. Jei tai įvardijama kaip išdykavimas, tebūnie, susitaikiau, kad savo nuomonę turintis, anksti subrendęs vaikas bus vadinamas išdykėliu. Grįžtant prie to jauno mokytojo, iš pradžių, dėl patirties stokos, jis ėmėsi blogų metodų – bandė versti visą klasę dainuoti. Teko vėl įsikišti man ir kitiems tėveliams. Tačiau, savaime suprantama, viską pavyko išspręsti taikiai, kadangi vyrukas buvo jaunas. Viskas baigėsi tuo, kad dainininkai dainuoja, o likę konspektuoja teoriją, paskui papasakoja apie kokį kompozitorių ir gauna dešimt. Geriau nebūna.
Kaip antrą pavyzdį galima įvardinti visas likusias jaunas mokytojas. Kūrybingi metodai, atlaidi pozicija, įsiklausymas į kiekvieno mokinio poreikius... Esu labai patenkinta. Pasitaiko visko, bet taip pat tas viskas yra išsprendžiamas. Juk žymiai maloniau bendrauti su žmogumi, kuris kalba konkrečiai – „Jūsų vaikui reiktų pasikartoti senovės istoriją ir Kryžiaus žygius“, o ne šneka į dausas – „Jūsų vaikas atsikalbinėja, vaikšto, neklauso“. Juk į tai atsakymas vienas ir tas logiškai išmąstytas: na, jis gyvas.
Pabaigai išdidžiai galiu tarti: mieli tėveliai, kovokite už savo vaikus. Jei nepasiduosite, tikrai laimėsite. Iš pradžių ir man buvo sunku prasibrauti pro tokius keistus argumentus kaip „keturiasdešimt dvejų metų patirtis“, „metodininkė“, bet viskas įveikiama, reikia tik būti atkakliam ir argumentuoti. Juk kalba eina apie mūsų vaikus, apie Lietuvos ateitį. Žmogiškumas negali būti žemiau už visas patirtis ir mokslinius laipsnius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Domina naujienos apie mokyklas? Daugiau jų galite rasti adresu: www.delfi.lt/lmz bei „Facebook“ puslapyje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.
Norite paprieštarauti, papasakoti savo patirtį? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: