Į užsienį atvykau prieš dešimtmetį, kai man buvo 18 metų. Šiandien man jau 28-eri. Prieš ketverius metus sukūriau šeimą, bet ne su lietuviu. Mano vyras – iš Kipro, kartu auginame trejų metų dukrytę Sereną.
Gyvename Anglijoje ir aš galiu pasakyti, kad čia mano namai. Turime savo verslą, o po naujųjų metų šventės planuojame prašyti Anglijos pilietybės, kurią mūsų dukrelė turi nuo gimimo.
Aš tikrai neturiu planų grįžti į Lietuvą. Turime minčių vykti į vyro šalį – Kiprą, bet ir to negarantuoju, tik pagalvojame apie tai.
Anksčiau, kol neturėjau šeimos, į Lietuvą vykdavau kartą per metus, dabar važiuoju kartą per dvejus. Kadangi mano mama gyvena čia, pas mane, jau keletą metų, o brolis su šeima labai mėgsta aplankyti mane Anglijoje ir čia apsipirkti, tai susitinkame kartą ar du per metus. Aš asmeniškai nematau Lietuvoje gero, kai buvau atvažiavusi pasikeisti paso, ir to nepavyko padaryti. Atvažiavus man pradėjo aiškinti, kad reikia įregistruoti dukrytę, nes jei susirgs, galėsime ją nemokamai gydyti. Kaip kvaila! Mes turime draudimą ir be jo niekur neskrendame.
Aš ne iš tų lietuvių, kurie grįžta į Lietuvą ir įregistruoja vaiką, kad gautų vienkartinę pašalpą. Dėl nemokamo gydymo nekeisiu savo vaiko pilietybės. O ir dėl švenčių nereikia grįžti – jas labai smagiai atšvenčiam su šeima ir draugais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emigrantai, ar tikrai nebežadate grįžti į Lietuvą? Pasidalinkite, ar planuojate artimuosius aplankyti bent per šventes? Kaip jaučiatės jas sutikdami svetur? Savo mintimis galite pasidalinti čia: