„Kaip niekad daug pabėgėlių“, „Jie veržiasi į Europą“ – tokios ir panašios antraštės mirgėjo spaudoje. Tai – tiesa. Bet paskui prasidėjo visokios įtartinos šnekos apie įsimaišiusius musulmonus teroristus (keistas terminas – Alachas neleidžia žudyti žmonių, tad kaip logiškai galima sudaryti tokį terminą?), visokias grėsmes vietiniams ir taip toliau. Ką gi... Ir tada nutylėjau... Bet galiausiai buvo paliesta tema, kuria negaliu tylėti.

Tai – moteris islame.

Kalbos apie nepagarbą man kelią nuoširdų juoką. Taip ir įsivaizduoju lietuvaitį marozą, besivadovaujantį doktrina „Tikram bachūrui ne fasonas turėti mergą, kurios jo draugai nenorėtų pavaryt“. Labai atsiprašau, bet negaliu nurodyti autoriaus šios nuostabios citatos. Taigi, tipiška mergužėlė turėtų būti liesa, suskrudusi soliariume kvaišelė, avinti dvylikos centimetrų aukščio aukštakulnius. Va čia tai klaaasė! Va čia tai „gerai“, „taip ir turi būti“!

Deja (deja??? Laimė!!!), Lietuvoje yra ir save gerbiančių moterų, kurios tos pagarbos reikalauja ir iš kitų. Ypač, žinoma, vyrų, savo sutuoktinių. Todėl manau, kad savo vertę žinanti moteris visada mieliau rinksis arabą, kuris pridengs jos grožį, kuriam, priešingai nei „puikiajam“ vakariečiui lietuviui, dar būdingas intymumas.

Musulmonui nereikia išrengti savo moters nuogai, pastatyti prieš visų akis teisti, ir tada, matyt, nuspręsti – aha, į jos iškirptę krypsta kas antro svetimo vyro žvilgsnis, vadinasi, man bus pati ta kaip žmona! Musulmonas, atvirkščiai, norės, kad moteris liktų paslaptinga būtybe, visiškai atsiduodančia tik jam, nes tik jis yra jos teisėtas vyras, tuo ir išsiskiria iš visų kitų vyrų gatvėse ir išvis pasaulyje. Manau, kad tai išties puikiai iliustruoja vyro rūpestį savo žmona.

Antras dalykas yra tam tikros kitos rūpesčio išraiškos. Pavyzdžiui, musulmonas vyras visada mielai išleis moterį su draugių būreliu, tačiau primygtinai prašys neiti vienos. Argi tai keista? Kai aplink tiek iškrypėlių? Kartais mes, moterys, pačios nepagalvojam. Aš pati asmeniškai susidūriau su tuo, bėgiodama pamiškėje, kai prie manęs pribėgo žavingas jaunikaitis su iš kelnių kyšančiu nuostabiuoju organu, tokiu puikiu, kad reikia jį demonstruoti visiems. Dėkui Dievui, kad netoliese šunį dresavo mergina, kuri priėjo ir paklausė, ar viskas gerai, kol aš stovėjau ištikta stabo.

Iškrypėliui nukūrus tolyn išspaudžiau „policija“, bet mergina tik liūdnai palingavo galva – tas vyras čia nuolat trinasi, ne vieną ir ne du kartus buvo pagautus policijos, bet nieko nepadarysi. Nieko nepadarysi! Arabų kraštuose tokie argumentai nesuveiktų (...).

Trečias dalykas, gal net pats svarbiausias, yra tai, kad musulmonas privers tave pasijusti tikra princese iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Iš jo visada sulauksi dėmesio, gražių žodžių, dovanėlių. Nemažai moterų, nukentėjusių nuo „pseudovyrelių“, įgija problemų su saviverte. Priešingai nei mykiantis lietuvaitis, musulmonas atvirai girs tavo akių grožį, rankų švelnumą, šypsenos nuoširdumą. Paklausiusi jo vėl pasijusi žydinčia, nors tau jau ir trisdešimt penkeri, ir oda kiek apvytusi, ir raukšlių atsiradę.

Na, o dar nepamirškim ir mulatukų grožio (...).

Taigi, kiekvienas turi pasirinkimo laisvę. Kas nori, gali tekėti už lietuvio, kas nori – gali taikyti, mano manymu, geriau. Laisva valia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite patarti ar pasidalinti savo pasakojimu? Paprieštarauti? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: