O vienuose apleistuose, niūriuose namuose, miestelio pakraštyje, linksma kompanija jau šventė kūdikėlio Jėzaus gimimo proga. Susimetę virtuvėje prie suplyšusia klijuote dengto stalo žvakės šviesoje (elektra už skolas senai išjungta) du vyrai ir dvi moteriškės uoliai šinkavo pilstuką, skėlė anekdotus ir triukšmingai dalijosi savo linksmo gyvenimo nuotykių prisiminimais.
O šaltame miegamajame susirietęs ant sujauktos lovos už suklypusios rūbų spintos, tūnojo liūdnas berniukas. Kambaryje buvo tamsu ir pasiutiškai šalta – kuklios malkų atsargos pasibaigė, o nupirkti daugiau neatsirado pinigų. Vaikas dirstelėjo į perskilusiu stiklu langą, į pora skurdžių, lapus nuleidusių gėlių ir nusipurtė. Jis stipriau susisiautė didelį vyrišką švarką, ant galvos užsivožė seną, nusišėrusią triušio kailio kepurę ir kažką ilgai mąstė. Paskui tylutėliai įslinko į virtuvę, senos komodos stalčiuje susiieškojo žvakigalį, degtukų dėžutę. Įsilinksminusi kompanija jo nė nepastebėjo. Grįžęs į miegamąjį užžiebė žvakigalį, susiieškojo sąsiuvinį ir pieštuką.
Parašytų laišką mamai, bet mama mirė kai jam buvo gal ketveri metai ir jis mažai ką bepamena. O tėvas turi savo kompaniją... Mokykloje jis girdėjo kaip vaikai kalbėjo, kad reikia rašyti laišką Kalėdų Seneliui, jei nori gauti dovanų. Jis dovanų niekada nėra gavęs... O labai norėtų. Nors bet ką.
„Parašysiu laišką Kalėdų Seneliui", - apsisprendė vaikas ir prilipdęs žvakigalį ant medinės lovos galo, pasišildė prie liepsnelės nugrubusius pirštus ir ėmė rašyti. Sunkus tai buvo rašymas pasidėjus sąsiuvinį ant kelių – raidės vartėsi, šlitinėjo į šalis tarsi girtos, tarsi tėtės draugai eidami namo.
„Pirmiausia , seneli, jei galėsi, atnešk man batus. Kad ir ne naujus – svarbu, kad būtų sveiki, nes mano jau visai prakiuro. Vaikai mokykloje šaiposi, kad mano batai valgyti prašo. O jei neturi batų, tai nors šiltesnes kojines. Mano kojinės, kaip ir batai, visai suplyšo – matosi kojos. Vaikai sako, kojas nusiplauk. Bet, kad jos, kol nueinu į mokyklą, ir vėl išsipurvina, o vandens šilto tai neturime. Per tas suplyšusias kojines gavau ir nuo tėtės į sprandą. Sugalvojau aš nors kiek užsiūti kojinių skyles ir netyčia nulaužiau adatą. O mokytoja liepė man namuose daugiau skaityti knygų, nes blogai skaitau. Bet kad namuose nėra jokių knygų, o senus laikraščius tėtė sukuria. Parduotuvėje mačiau labai gražią knygą apie kurią visi vaikai kalba, apie berniuką burtininką Harį Poterį. Knyga labai brangi ir man jos tikrai niekas nepirks. Nebent tu, seneli, atneštumei...“.
Staiga pieštuko širdutė trakštelėjo ir nulūžo. Vaikas apgailestaudamas perskaitė, ką parašė ir perlenkęs popieriaus lapą vėl niekieno nepastebėta per virtuvę išsliūkino į kiemą. Neilgai galvojęs padėjo savo laišką ant palangės ir prispaudė tuščia skardine nuo konservų. Grįžęs į miegamąjį vaikas susirietė lovoje į kamuoliuką, ant senos plonos antklodės dar užsimetė spintoje rastus skudurus ir ėmė pūsti kvapą į nugrubusias rankas. Bet kaip sušildyti ne mažiau nugrubusias kojas? Jis ilgai žiūrėjo į mirguliuojančią žvakės liepsnelę, klausėsi iš virtuvės aidinčių girtų balsų ir galvojo apie savo laišką Kalėdų Seneliui. Ar Senelis užsuks į jų miestelį, į jų gatvelę, prie jo namo? Ar pastebės ant palangės jo laišką?
Visai prieš vidurnaktį kaukdama sirena gaisrinė mašina įsuko į nuošalią gatvelę prie didelio niūraus namo. Gaisras buvo greitai užgesintas, nes atvira ugnis neįsiplieskė kaip reikiant – buvo tik smarkiai uždūminti kambariai. Po kiemą tarp gaisrininkų šlitinėjo apgirtę du jauni vyrai ir jų išsigandę draugužės. Vyrai įkyriai lindo prie gaisrininkų dėkodami, kad šie greitai atvyko, išgelbėjo nuo ugnies namą ir juos pačius.
„Ačiū Dievui, kad viskas gerai baigėsi“, - vis kartojo jie spausdami gaisrininkams rankas. O tuo metu vienas iš gaisrininkų apžiūrinėjęs namo kambarius iš pilno dūmų miegamojo išnešė susirietusio į kamuolėlį vaiko kūnelį. Ir gelbėtojai, ir išgelbėtieji neteko amo – apie vaiką visi buvo pamiršę - jis užduso savo guolyje nuo žvakės užsidegusių skudurių dūmų. Pro namo kampą ūžtelėjo vėjo šuoras, pagavo nuo palangės perlenktą pusiau mokyklinio sąsiuvinio lapą ir nunešė vaiko laišką Kalėdų Seneliui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!