Sukrečianti istorija: kai Kalėdos apdovanoja ne visus

 (15)
Artėja didžiausios metų šventės. Parduotuvėse pirkėjai šturmuoja akcijinių prekių lentynas. Vaikai jau pyškina naujametines petardas, laukia mokyklinių atostogų ir, žinoma, Kalėdų Senelio dovanų.
© A.Stackevič nuotr.

O vienuose apleistuose, niūriuose namuose, miestelio pakraštyje, linksma kompanija jau šventė kūdikėlio Jėzaus gimimo proga. Susimetę virtuvėje prie suplyšusia klijuote dengto stalo žvakės šviesoje (elektra už skolas senai išjungta) du vyrai ir dvi moteriškės uoliai šinkavo pilstuką, skėlė anekdotus ir triukšmingai dalijosi savo linksmo gyvenimo nuotykių prisiminimais.

O šaltame miegamajame susirietęs ant sujauktos lovos už suklypusios rūbų spintos, tūnojo liūdnas berniukas. Kambaryje buvo tamsu ir pasiutiškai šalta – kuklios malkų atsargos pasibaigė, o nupirkti daugiau neatsirado pinigų. Vaikas dirstelėjo į perskilusiu stiklu langą, į pora skurdžių, lapus nuleidusių gėlių ir nusipurtė. Jis stipriau susisiautė didelį vyrišką švarką, ant galvos užsivožė seną, nusišėrusią triušio kailio kepurę ir kažką ilgai mąstė. Paskui tylutėliai įslinko į virtuvę, senos komodos stalčiuje susiieškojo žvakigalį, degtukų dėžutę. Įsilinksminusi kompanija jo nė nepastebėjo. Grįžęs į miegamąjį užžiebė žvakigalį, susiieškojo sąsiuvinį ir pieštuką.

Parašytų laišką mamai, bet mama mirė kai jam buvo gal ketveri metai ir jis mažai ką bepamena. O tėvas turi savo kompaniją... Mokykloje jis girdėjo kaip vaikai kalbėjo, kad reikia rašyti laišką Kalėdų Seneliui, jei nori gauti dovanų. Jis dovanų niekada nėra gavęs... O labai norėtų. Nors bet ką.

„Parašysiu laišką Kalėdų Seneliui", - apsisprendė vaikas ir prilipdęs žvakigalį ant medinės lovos galo, pasišildė prie liepsnelės nugrubusius pirštus ir ėmė rašyti. Sunkus tai buvo rašymas pasidėjus sąsiuvinį ant kelių – raidės vartėsi, šlitinėjo į šalis tarsi girtos, tarsi tėtės draugai eidami namo.

„Pirmiausia , seneli, jei galėsi, atnešk man batus. Kad ir ne naujus – svarbu, kad būtų sveiki, nes mano jau visai prakiuro. Vaikai mokykloje šaiposi, kad mano batai valgyti prašo. O jei neturi batų, tai nors šiltesnes kojines. Mano kojinės, kaip ir batai, visai suplyšo – matosi kojos. Vaikai sako, kojas nusiplauk. Bet, kad jos, kol nueinu į mokyklą, ir vėl išsipurvina, o vandens šilto tai neturime. Per tas suplyšusias kojines gavau ir nuo tėtės į sprandą. Sugalvojau aš nors kiek užsiūti kojinių skyles ir netyčia nulaužiau adatą. O mokytoja liepė man namuose daugiau skaityti knygų, nes blogai skaitau. Bet kad namuose nėra jokių knygų, o senus laikraščius tėtė sukuria. Parduotuvėje mačiau labai gražią knygą apie kurią visi vaikai kalba, apie berniuką burtininką Harį Poterį. Knyga labai brangi ir man jos tikrai niekas nepirks. Nebent tu, seneli, atneštumei...“.

Staiga pieštuko širdutė trakštelėjo ir nulūžo. Vaikas apgailestaudamas perskaitė, ką parašė ir perlenkęs popieriaus lapą vėl niekieno nepastebėta per virtuvę išsliūkino į kiemą. Neilgai galvojęs padėjo savo laišką ant palangės ir prispaudė tuščia skardine nuo konservų. Grįžęs į miegamąjį vaikas susirietė lovoje į kamuoliuką, ant senos plonos antklodės dar užsimetė spintoje rastus skudurus ir ėmė pūsti kvapą į nugrubusias rankas. Bet kaip sušildyti ne mažiau nugrubusias kojas? Jis ilgai žiūrėjo į mirguliuojančią žvakės liepsnelę, klausėsi iš virtuvės aidinčių girtų balsų ir galvojo apie savo laišką Kalėdų Seneliui. Ar Senelis užsuks į jų miestelį, į jų gatvelę, prie jo namo? Ar pastebės ant palangės jo laišką?

Visai prieš vidurnaktį kaukdama sirena gaisrinė mašina įsuko į nuošalią gatvelę prie didelio niūraus namo. Gaisras buvo greitai užgesintas, nes atvira ugnis neįsiplieskė kaip reikiant – buvo tik smarkiai uždūminti kambariai. Po kiemą tarp gaisrininkų šlitinėjo apgirtę du jauni vyrai ir jų išsigandę draugužės. Vyrai įkyriai lindo prie gaisrininkų dėkodami, kad šie greitai atvyko, išgelbėjo nuo ugnies namą ir juos pačius.

„Ačiū Dievui, kad viskas gerai baigėsi“, - vis kartojo jie spausdami gaisrininkams rankas. O tuo metu vienas iš gaisrininkų apžiūrinėjęs namo kambarius iš pilno dūmų miegamojo išnešė susirietusio į kamuolėlį vaiko kūnelį. Ir gelbėtojai, ir išgelbėtieji neteko amo – apie vaiką visi buvo pamiršę - jis užduso savo guolyje nuo žvakės užsidegusių skudurių dūmų. Pro namo kampą ūžtelėjo vėjo šuoras, pagavo nuo palangės perlenktą pusiau mokyklinio sąsiuvinio lapą ir nunešė vaiko laišką Kalėdų Seneliui.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...