Suklastota „Dėdės Tomo trobelė“: po vertimo likome „apvogti”

 (52)
„Emocijų kupinoje XIX a. vidurio Amerikos atmosferoje „Dėdės Tomo trobelė“ sprogo lyg bomba. Ta socialinė įtaka, kurią padarė „Dėdės Tomo trobelė“ Jungtinėms Valstijoms buvo didesnė nei bet kurios anksčiau ar po to išleistos knygos“, - citata iš knygos „Printing and the Mind of Man”, redaktoriai John Carter ir Peter H. Muir.
© Shutterstock nuotr.

Rašysiu apie knygą, kurią, jūs (bent jau didžioji dauguma), manote esate skaitę, bet iš tiesų jos neskaitėte. Iš kur tai žinau ir kaip drįstu tai teigti? Leiskite pasiaiškinti. Bet pradžiai – trumpai apie kalbamą knygą ir kuo ji yra svarbi.

Yra plačiai paplitęs pasakojimas, jog kai „Dėdės Tomo trobelės“ autorė Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) susitiko su tuometiniu prezidentu Abraomu Linkolnu, jis jos paklausė: „Tai tu ir esi ta paprasta moteris, kuri parašė knygą, pradėjusią šį didį karą?“.

Aišku, šie žodžiai yra daugiau legenda, liudijanti apie tą didžiulę įtaką, kurią padarė Stou knyga šiai šaliai bei daugelio žmonių supratimui apie vergovę. Savo knygą „Dėdės Tomo trobelė“ Stou pradėjo rašyti kaip atsaką į 1850 m. vergų pabėgimo aktą, kuris kalbėjo, jog niekam nevalia niekuo (nei vandeniu, nei maistu, nei nakvyne) padėti pabėgusiam vergui.

Už bet kokią pagalbą grėsė didelės bausmės ir daugelis laisvų juodaodžių būdavo pagrobiami ir parduodami kaip vergai. „Vergai neturėjo jokių įstatymo suteikiamų teisių: jie negalėjo paduoti į teismą ar liudyti teisme, negalėjo sudaryti jokių sandėrių, negalėjo turėti nuosavybės. Juos galima buvo nuplakti, juos buvo galima žymėti, įkalinti be teismo ir pakarti“. Matydama visišką juodaodžių beteisiškumą, Stou pradeda savo kovos su vergija kelią, pasirinkusi jai labiausiai priimtiną būdą – rašymą.

Harietos Bičer Stou knyga greitai tapo bestseleriu – vien tik JAV šiaurėje jos buvo parduota apie 300 000 kopijų. Anglijoje, praėjus vos metams nuo knygos išleidimo, jų buvo parduota daugiau nei pusantro milijono. Ši knyga buvo išversta į daugiau nei 60 kalbų.

Jungiamoji knygos grandis yra pagrindinis veikėjas – dėdė Tomas, juodaodis vergas. Bet knygos esminė šerdis yra sudaryta ne tik iš Tomo patyrimų, ji gilesnė – savyje slepianti gilų tikėjimo pasakojimą ir jo teikiamą viltį. Knyga neša žinią, kad su Viešpačiu net ir sunkiausiose situacijose išlieka viltis, ir net jei žemėje patiriame neteisybę, net jei mums visiškai nesiseka (gerasis Tomo šeimininkas nužudomas prieš pat Tomo išlaisvinimą, Tomas užplakamas prieš pat savo jaunojo šeimininko atvykimą su išpirka už jį) – amžinybė yra mūsų paguoda. Knygoje kalbama, jog Dievo meilės ir jo suteiktos vilties dėka mes galime rinktis gyventi krikščionišką gyvenimą net ir baisiausiomis aplinkybėmis.

Vėl ir vėl knygoje iškyla paralelės su Šventojo Rašto vietomis: Tomas yra lyginamas su Jokūbo sūnumi Juozapu iš Senojo Testamento, ir galiausiai, knygos gale, žvelgdami į jį mes matome išryškėjusį Kristaus paveikslą. Tomo galutinė auka ir jo pasirinkimas būti nuplaktam už kitą – tai ne bereikšmės altruisto klejonės ar kvailas pasipūtusio, savimi pasitikinčio vergo pasirinkimas. Tai – tikėjimo pasirinkimas: Tomas kenčia už kitus – pavargusius, sužvėrėjusius.... Netgi už tuos, kurie jį žudo. Todėl jo mirtis nėra bereikšmė: du nepataisomi, sužvėrėję vergai, išgirsta Evangeliją ir randa
išgelbėjimą Dieve, keičiasi jų širdies nuostatos.

Gal norėtumėte sužinoti, kodėl jūs to niekada neskaitėte? Kodėl nematėte nuolatos atsikartojančios tikėjimo temos? Kodėl, skaitydami apie Tomo gyvenimą, neįžvelgėte meistriškai rašytojos plunksna vaizduojamo Kristaus? Kodėl nepastebėjote iškalbingų paralelių su Šventuoju Raštu? Atsakau: nes jūs skaitėte lietuvišką vertimą.

Tiesą pasakius, aš stebiuosi, kad lietuvišką vertimą galima suprasti (matyti rišlią mintį), rasti jame tam tikrą logišką giją, kad net visiškai sudarkytas ir suluošintas tekstas vis dar randa atgarsį skaitytojų širdyse. Kaip dar labiau ši knyga prabiltų, jei jos vertimas būtų tikslus! Esu įsitikinusi, jog dabar mums žinomas lietuviškas vertimas skaitytoją apgauna ir apiplėšia. Jį skaitydama neradau jokios prasmės – nes ten nebuvo Dievo. Jį tiesiog pašalino, kaip nereikalingą, o gal net žalingą veikėją.

„Teisingai“ ideologiškai apdorotoje knygoje nėra, be abejo, ir paralelių su Šventuoju Raštu.
Todėl visiškai neaišku, kodėl knygoje Tomas kenčia, kokia jo pasirinkimų esmė... Be Dievo jis turėtų atrodyti kaip vargšas kvailelis, nesusivokęs altruistas, kažkodėl pasirinkęs kančią, o ne galimybę bėgti, slėptis ar bandyti kaip nors susikurti geresnį gyvenimą ir pan. Nuo pat pradžios jis turėjo ne vieną tokią galimybę – nė viena jų jis savo valia nepasinaudojo. Keistuolis? Lietuviškoje versijoje – taip. Nes, jei Dievo nėra, nėra ir prasmės gyventi tokį gyvenimą, kokį nugyveno lietuviškasis“ dėdė Tomas.

Šį skaudų atradimą apie „lietuviškąjį“ Tomą padariau besiruošdama pristatyti tikėjimo motyvus Harrietos Bičer Stou knygoje „Dėdės Tomo trobelė“. Ilgai ieškojau tos vietos, kur angliškame knygos variante Tomas pasakoja nuolatos alkoholį vartojančiai vergei, kad Kristus yra Viešpats, kuris mus pamilo ir už mus mirė. Jos vardas buvo Pru ir gėrė ji dėl to, kad negirdėtų savo numarinto naujagimio šauksmo (Pru dėl ligos nebegalėjo pati jo maitinti, o šeimininkė nedavė jam pieno, tad naujagimis mirė iš bado). Pokalbis apie Dievą ir amžinybę čia labai tragiškas, bet svarbus ir tikinčiajam suteikia peno pamąstymams. Man pikta ir skaudu, nes šios ištraukos jūs taip pat neskaitėte, nes lietuviškame vertime jos tiesiog nėra.

Galvojate, kokį carinį ar sovietinį leidimą aš skaičiau (beje, ankstyvųjų šios knygos vertimų į rusų kalbą irgi nebūta, nes neleido caro valdžia)? Gal varčiau kokią seną, namuose užsilikusią knygą, ant kurios yra užrašyta „adaptuota“ ar „sutrumpinta“, iš tų laikų, kai net visame pasaulyje pripažintą klasiką reikėdavo redaguoti? Ne... Skaičiau naują, gražiai iliustruotu viršeliu 2004 metais išleistą knygą, ant kurios nėra nė žodžio apie sutrumpinimą ar adaptaciją.

Tokią pačią radau ir internete skaitmeniniu variantu, kuri buvo suskaitmeninta 2011 metais. Įdomu, ar visi prisidėję prie finansavimo – rėmėjai, kurių logotipai puikuojasi pirmame lape, – žinojo, kokios knygos suskaitmeninimą jie finansuoja? Ėjau net į savo miesto biblioteką patyrinėti, ar nėra kokio nors kito vertimo – įsivaizduokite, kaip nustebo bibliotekininkė, jau daug metų dirbanti šioje miesto skaitykloje, kai pasakiau, kad čia sutrumpinta (ir, man pasirodė, netgi tendencingai sutrumpinta!) knygos versija.

Į klausimą, „o iš kur tu tai žinai?“ – teko atsakyti remiantis anglišku knygos variantu... Ieškojome. Buvo išieškotos net knygų saugyklos. Deja, radome tik skirtingus to paties vertimo leidimus. Skirtumas tik tas, kad ankstesniuose buvo nuoroda „adaptuota“, o šiandien ši knyga leidžiama kaip visavertis klasikos originalas – toks, kuris padarė įtaką pasauliui, tas, kurį šalys taip noriai vertėsi į savo gimtąsias kalbas, kad ši knyga pasiektų kiek galima daugiau skaitytojų...

Suprantu, kad lietuviškasis vertimas rengtas dar tuo laikotarpiu, kai Dievo buvimą apskritai buvo bandoma paneigti – sovietinėje Lietuvoje. Bet kodėl būtent tokia knyga šiandien yra Jaunimo literatūros skyriuje? Kodėl ją rekomenduoja mokiniams (5–8 klasėms)? Ar mūsų jaunimui nereikia vilties? Ar jam irgi draudžiama, ką nors žinoti apie Kristų?

Šiuolaikinės jaunimo problemos, savižudybių skaičius, manau, šaukte šaukia – „reikia!“. Jiems reikia vilties, reikia stiprybės, reikia atsakymų – reikia Dievo. Tai kodėl tikėjimo realija, krikščioniško gyvenimo pavyzdys vis dar išbrauktas iš šios knygos, arba kodėl nepasakoma, kad čia – tik pusė knygos... o galbūt tik jos nuotrupos? Ar daug turime literatūros pavyzdžių, kurie atvertų jaunimui krikščioniško gyvenimo alternatyvą?

Man skaudu ne tik dėl jaunimo. Perklausiusi šios knygos anglišką versiją, tryškau noru ja pasidalinti su draugais, artimaisiais, su mama. Galvojau, kad jai ši knyga turėtų labai patikti. Juk tai – literatūros klasika, knyga, kuri keitė pasaulį, žmonių mąstymą, jų likimus, šioje knygoje tiek daug tos vilties, kuria guodžiamės ir mes, tikintieji Kristų... Deja, ne lietuviškoje versijoje...

Šiuo rašiniu nenoriu tik pasakyti, jog kažko neturime, kažkur mums buvo sumeluota...Te būna tai proga ieškoti tikrosios „Dėdės Tomo trobelės“, kad pamatytume, kas iš tiesų taip pavergė pirmųjų skaitytojų širdis. Leiskite pabandyti Jums išversti vieną eilėraštį, kuriuo autorė pradeda 40-ąjį skyrių prieš pat dėdės Tomo mirtį, – teguodžia jis tuos, kurie galbūt šiuo metu išgyvena sunkumus:

„Teisieji, negalvokite, jog jus Dangus užmiršo,
Net jei gyvenimas tau savo dovanas užgins,
Net jei sudužusia, kraujuojančia širdim
Ir atstumtas, paniekintas žmonių tu eitum mirti!
Nes Dievas paženklino kiekvieną skausmo dieną,
Ir suskaičiavo karčią ašarą kiekvieną,
Nesuskaičiuojami dangaus palaimos metai atmokės
Už Jo vaikų čia, žemėje, patirtą kančią.“

Poemą/Eilėraštį parašė William Cullen Bryant, paimta iš Harriet Beecher Stowe „Uncle Tom‘s Cabin“.

Naudoti šaltiniai:
[1] Ronald D. Patkus and Mary C. Schlosser „Aspects of the Publishing History of Uncle Tom‘s Cabin, 1851–1900“. Vassar College Libraries.
[2] „28d. Harriet Beecher Stowe — Uncle Tom\'s Cabin“ U.S. History: Pre-Collumbiant to the New Millenium
[3] Ronald D. Patkus and Mary C. Schlosser „Aspects of the Publishing History of Uncle Tom‘s Cabin, 1851–1900“. Vassar College Libraries.
[4] „Fugitive Slave Acts“. History.
[5] „The Bill of Rights: A Brief History“ ACLU (American Civil Liberties Unition)
[6] „28d. Harriet Beecher Stowe — Uncle Tom\'s Cabin“ U.S. History: Pre-Collumbiant to the New Millenium
[7] Ronald D. Patkus and Mary C. Schlosser „Aspects of the Publishing History of Uncle Tom‘s Cabin, 1851–1900“. Vassar College Libraries.
[8] „Uncle Tom‘s Cabin“ Harriet Beecher Stowe Center.
[9] Ronald D. Patkus and Mary C. Schlosser „Aspects of the Publishing History of Uncle Tom‘s Cabin, 1851–1900“. Vassar College Libraries.
[10] Literatūros kūriniai 5-8 klasėms: Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, Švietimo portalas emokykla.
[11] Literatūros kūriniai 5–8 klasėms: Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, Švietimo portalas emokykla.
[12] Harriet Beecher Stowe „Uncle Tom‘s Cabin“ The Literature Network.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (107)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (86)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...