Jis buvo tikras sielos brolis, iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos, minčių labirintais vis pasiųsdamas žinią apie save man. Mieste, kur gyvenu, susipažinau su jo giminaite, kuri prieš dvejus metus pranešė, kad Vaidas pasmerktas, susirgęs reta neišgydoma liga. Po trijų mėnesių jis man pats pranešė: sapnas buvo toks tikroviškas, kad atsibudusi supratau – Vaidas atsisveikino...
O susitikom mudu kaip jausmo piligrimai – kely. Jis – vairuotojas, aš – keleivė. Sielų giminystė atsivėrė nuo pat pirmųjų sakinių: man išlipant paprašė adreso ir telefono. Neilgai trukus, jo gimtinėj būdama tarnybos reikalais, kaktomuša susitikau Vaidą, laisvą dieną atvažiavusį pas tėvus. Ir vos antrą kartą mane matydamas, besispyriojančią nusivežė į savo namus, tėveliai iš karto priėmė kaip savą ir išlydėjo su aukštaitiškomis lauktuvėmis, kaip brangiausią viešnią, kviesdami aplankyti.
Tada dar nebuvo mobiliųjų, šeimininkė, pas kurią nuomojausi butą, neturėjo net laidinio, o darbovietėje „ant“ vieno laido sėdėjome trise. Trumpam paskambinęs Vaidas prašydavo to paties: „Būk gera, tu atvažiuok pas mane į Vilnių, vakare nueisime, kur tik panorėsi: į teatrą, koncertą, restoraną. Pernakvojusią mano brigados vairuotojai parveš, juk tau vos pusvalandis kelio. Juk žinai, kad mums nesutampa laisvadieniai, kaip kitaip susitiksime?“
O aš galvojau: kaip dabar pas vaikiną važiuosiu, nakvosiu pas jį, juolab, kad su klasioku gyveno kartu. Nenuvažiavau nė karto, susitikdavome kely, pasidžiaugdavome vienas kitu, jo mama paskambindavo, aš jo tėvelius aplankydavau.
O tuo laiku kaip bėda į namus atėjo mano būsimas (seniai – buvęs) vyras: susitiko pakeliui giminaitį, turėjusį pas mane tarnybos reikalų, ir atėjo abu. Nekviestas svečias iškart susigraudino pasipasakojęs, kad esu panaši į tragiškai mirusią jo seserį... Išlydėdama pagalvojau: jis sugrįš. Taip ir buvo. Širdis netraukė, kažkoks slegiantis akmuo po ja glūdėjo, ir pamenu, kai po trejų metų teisme buvo ištarta – išskirti, man atrodė, kad tas akmuo dunkstelėjo man po kojomis... Širdis netraukė, bet vystė instinktai: vaikystėje neglausta motinos, alpau nuo prisiglaudimų. Kažkodėl Tėveliui nusivežiau parodyti jo ir Vaido nuotraukas, ir paklausiau: kurio žento norėtum? Iki šiol neužmiršau jo ištartų lemtingais tapusių žodžių: „Ai, jus, paneles, gražūs traukia: šisai gražesnis už Vaidą, bet tai blogas žmogus, jo akys negeros...“
Kompleksų motinos prifarširuota, kad esu amžina netikėlė, galvojau: „Vaido puikiai finansiškai gyvenantys tėvai gal nenorės plikos basos marčios, o šis iš didelės šeimos, didelio vargo, būsim lygūs.“ O po nelaimingų vestuvių Vaido mama, pamačiusi laikraštyje dažnai buvusią mano, jau ištekėjusios, pavardę atėjo į darbovietę, abi apsikabinusios verkėme, o ji vis kartojo, kodėl aš ne jos marčia... Greitai supratau, kad savuoju pasirinkimu suklydau nepataisomai. Dar vėliau sužinojau, kad mama sunkiai priėmė Vaido į žmonas išsirinktąją – merginą su vaikeliu – bet jis įsidukrino mergaitę, mylėjo ją kaip savo dukrą, susilaukė su žmona ir sūnaus, darniai sugyveno, iki mirties valandos žmona jį jautriai slaugė.
O prieš būsimą nelaimę, susiruošusi į komandiruotę, įlipau į autobusą, vairuojamą Vaido. Susitikome gal nesimatę kokius penkerius metus, pasirodo, jis mažai važinėjo po Lietuvą, gabeno siuntas į užsienį. Kažkoks vidinis jausmas stabdė neskubėti, kai Vaidas galinėje stotyje, turėdamas 2 valandas iki išvykimo atgal, nusivedė į kavinę. Nežinau kodėl išsipasakojau viską: ką jam jaučiau, kaip mylėjau, lyg savą, jo mamą, kodėl taip kvailai pasirinkau būsimąjį vyrą, ir ką apie mano dvejones kalbėjo mano Tėvelis. Vaidas kantriai išklausė mano pavėluotą išpažintį, vis pertraukdamas: „Na, ir stebuklas, aš Lietuvos maršrutais važiuoju vieną, du kartus per metus ir štai mudu susitikome, kaip aš džiaugiuosi...“
Tai buvo mudviejų su Vaidu paskutinė kelionė drauge, ir aš iki šiol džiaugiuosi, kad jis, neilgai trukus nepagydomai susirgęs, spėjo sužinoti apie manuosius jausmus jam. Gal ir jis pasidžiaugė, jei mirties rytą atėjo sapne atsisveikinti... Bendrasielis Brolis iš jausmo piligrimų kelio, kurio nenuėjome drauge.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patyrimais? Galite papasakoti apie žmogaus pasirinkimo kainą? O gal taip pat esate susapnavę netikėtą sapną, kurio reikšmę Jums supratote? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“ arba žemiau: