Su neįgaliojo vežimėliu per Vilnių – lyg per kliūčių ruožą

 (17)
Aš kaip pilietė noriu pareikšti nepasitenkinimą dėl neįgaliųjų galimybės dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Neseniai patyriau kojų operaciją ir dabar esu priversta sėdėti vežimėlyje.
Negalia
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Žodžiu, pirmą kartą atsidūriau neįgaliojo kailyje. Ir iš tiesų tik dabar pastebėjau, kaip mūsų šalis nepritaikyta šiai socialinei mažumai. Kelis kartus susitikau su draugėmis Vilniaus senamiestyje ir jos turėjo plūktis ir prašyti žmonių pagalbos, kad padėtų pravažiuoti per akmenuotą grindinį, stačius nuvažiavimus, aukštus bortus. O kai nusprendėm išgerti kavos populiarioje kavinėje Pilies g., privažiavę supratome, kad į vidų patekti niekaip nepavyks, nes reikėtų įveikti stačius akmeninius laiptus ir žymiai per siauras duris. Dar kartą pasijaučiau nepageidaujama ir turėjau laukti lauke, kol draugė atneš kavos.

Ne kartą patyriau kliūčių, kai užsinorėjau į tualetą, nes dauguma kavinių neturi neįgaliesiems pritaikytų tualetų. Ką, ar neįgalieji ne žmonės? Ar jie turėtų sėdėti namie, nes yra nepatogi visuomenės grupė? O gal tada reikėtų visur iškabinėti ženklus, kokie būna šunims: „neįgaliesiems draudžiama“? Ar toks mūsų valstybės požiūris į žmogų?

Manau, valdžia privaloma tvarka turėtų reikalauti visų įstaigų, kad jų infrastruktūra, įvažiavimai ir tualetai būtų pritaikyti visoms visuomenės grupėms, taip pat ir neįgaliesiems. Taip pat būtina sutvarkyti šaligatvius ir nuvažiavimus, kad šie žmonės turėtų galimybę savarankiškai judėti.

Manau, kad dauguma neįgaliųjų nedrįsta reikalauti savo teisių naudotis visomis teikiamomis paslaugomis ir todėl atrodo, kad jų iš vis nėra. Tačiau šių žmonių yra. Jie taip ir nepradės visiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kol įstaigos netaps pritaikytos ir atviros visiems klientams, o miestas taps pravažiuojamas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (906)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (267)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2697)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (268)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.