Dažnai pagalvoju: ne, tai neįmanoma, taip negerai. Mes negalim būti draugais, taip tiesiog nesuvokiama. Bet kalbamės apie tokius mūsų santykius ir suprantame, kad būti pora mums tiesiog jau per vėlu.
Žinoma, kartais sakoma, kad tikrajai meilei reikia laiko. Galbūt dar keli meteliai ir net nepastebėsime, kaip peržengsime paprastos draugystės ribas. Bet kas žino, gal mūsų keliai paprasčiausiai išsiskirs ir nebegalėsime grįžti atgal?
O viskas prasidėjo labai gražiai. Susipažinome viename socialiniame tinkle, po savaitės susitikome, iškart radome bendrą kalbą – daug kalbėjom apie gyvenimą, juokėmės ir džiaugėmės viskuo. Buvo tikrai nuostabu. Nors ir praėjo 2 metai, atsimenu, kai susitikom, pirmuosius ištartus žodžius, pirmąjį pasivaikščiojimą bei pirmąsias drauge valgytas ledų porcijas. Viskas atrodė kaip iš pasakos – gražu, tyra, nepakartojama ir labai miela. Atrodė, kad tikrai tobulai tinkam vienas kitam (pasirodo, studijavom netgi tame pačiame universitete). Netgi mąstėm vienodai, pasiilgdavom vienas kito jau po dienos nesimatymo. Atrodė, pradėsim draugauti ir gyvensim ilgai ir laimingai.
Tačiau likimas nusprendė pažaisti. Gal buvom per jauni, gal dar nepasiruošę jausmams ir nežinantys, ko iš tikrųjų norime. Galbūt viskas vyko per greitai ir labai netikėtai. Sakoma, kad gyvenime patys geriausi dalykai nutinka tada, kai mažiausiai tikiesi. Taip nutiko ir mums, tačiau skirtumas tik tas, kad tapome ne nuostabiausia ir gražiausia pora, bet geriausiais draugais, kuriais ir esame iki šiol.
Geriausia yra tai, kad toks mūsų bendravimas niekada netrukdė man ieškoti savo tikrosios antrosios pusės. Nors, žinoma, neslėpsiu, kad visada tikėjau ir gal net dabar tikiu, kad galėtume būti nuostabi pora. Bet kadangi taip nėra, tiesiog gyvename toliau. Per šį laikotarpį turėjau susiradusi kitų vaikinų, atrodė, kad juos tikrai myliu. Bet taip tik atrodė. Visose draugystėse visada būdavo tas momentas, kai suvokdavau, kad jie nėra tokie geri kaip mano draugas, o tai reiškia, kad imdavau įžvelgti vis daugiau trūkumų. O draugas viską žinojo, nuo jo neslėpiau nieko, todėl susitikę kalbėdavome, kodėl taip yra, gal kažkas su manimi buvo negerai.
Didžiausias klausimas, kurį vis iškeliu, yra kodėl? Kodėl taip nutiko būtent man? Gal aš pasmerkta taip visą gyvenimą praleisti su draugu ir nepatirti tikros meilės? Nors iš tikrųjų tiesiog gaila, kad negalime būti laimingi kartu. Keisčiausia, kad kartu galime kalbėtis, žiūrėti filmus visą naktį, vaikščioti po mišką iki paklydimo, tačiau neturime jokio artimesnio fizinio kontakto. Jokių prisilietimų, ilgų apsikabinimų, bučinių, o apie lovą išvis net kalbos nėra. Esame kalbėję šiomis temomis jau milijoną kartų ir visada prieiname tokią pačią išvadą – viso to tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, nes esame tik draugai. Bet tokie draugai, kuriems labai gera būti kartu.
O kiek prisiminimų įvairiausių, kiek visko jau nuveikta... Neatsimenu vaikystės, neatsimenu, ką veikiau mokykloje visus 12 metų, bet prisiminu viską, ką patyrėm su draugu, ką ir kurioje vietoje kalbėjome... Dar labai įdomu tai, kad mes niekada dar nebuvome rimtai susipykę. Ginčų pasitaiko, kartais nuomonės tikrai išsiskiria, bet dažnai atrodo, kad taip yra todėl, kad mes tiesiog labai panašūs. Abu labai geri, abu optimistai, mokam nuolat džiaugtis gyvenimu ir veikti tai, ko niekada neveikia kiti.
Jaučiu, kad aš jį myliu labai stipriai ir negalėčiau be jo įsivaizduoti savo gyvenimo. Tačiau tai nėra ta meilė, apie kurią rašoma knygose bei rodoma filmuose. Tai tokia meilė, kai jauti žmogui begalinį dėkingumą už buvimą kartu, už tuos nuostabius pokalbius ir už tai, kad jis tiesiog yra toks, koks yra. Tarsi jis vienintelis mane supranta, kartais net geriau už artimuosius. O juk susipažinom visiškai atsitiktinai, bet atradau tokį žmogų, kuris pakeitė mano gyvenimą.
Kartais norisi tiesiog užsilipti ant jo kelių, tvirtai apsikabinti ir nepaleisti ilgai ilgai. Norisi jausti jo kūno šilumą šalia savęs. Norisi įsivaizduoti, kad tai yra tas žmogutis, apie kurį svajojau ir kurio visada laukiau pasirodant. Mes juk tokie panašūs. Tokie nepakartojami. Tokie unikalūs ir tarsi sutverti vienas kitam. Bet... Viskas lieka tik svajose ir sapnuose. Mes tik draugai. Mergina ir vaikinas. Du metai nesugebėjo nieko pakeisti, o likimas turbūt seniai viską suplanavo už mus.
Bet amžino nieko nėra. Kažkada vis tiek rasime savo tikrąsias antrąsias puses ir viskas bus baigta. Teks atsisveikinti. Visai neseniai, kad nekenktume vienas kitam ieškoti savo meilės, bandėm nebendrauti visą pusmetį. Tačiau nieko iš to neišėjo. Nugalėjo abipusis vienas kito pasiilgimas ir mintys, kaip gyvena tas mano geriausias bičiulis. Ir daugiau nesinori taip ilgai nesimatyti, nes juk sunku gyventi be tikrų draugų, kurie visada padės laimėje ar nelaimėje. Bet teks. Kadangi nusprendėme, kad nedalyvausime vienas kito vestuvėse ir vienas kito vaikų nekrikštysime, nes...priežastys labai aiškios ir paprastos.
Tokios draugystės būti tiesiog negali. Būtent tada, kai susirasime savo pačias tikriausias meiles ir kai nebekils jau jokių klausimų. Atsisveikinsime ir palinkėsime vienas kitam gero gyvenimo. Bet kol kas dar nėra taip blogai būti tik draugais, išgyventi daug daug linksmų akimirkų drauge.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mudu – tik draugai“, - sako mergina, su šypsena palydėdama draugių pokštus apie paslaugų bičiulį. „Ne ne, nieko tarp mūsų būti tikrai negali, esam kaip brolis su seserimi“, - analogiškoje situacijoje kalba vaikinas. Tiesa ar melas? Vieni įsitikinę, kad vyrų ir moterų santykiai negali būti platoniški be kibirkščių bent jau pažinties pradžioje, kiti džiaugiasi turėdami gerą priešingos lyties draugą ir apie kitokį ryšį nė neusimąsto. Pasidalinkite savo patirtimi!
„Tai labai sudėtingas ir keblus dalykas, kuomet santykiai svyruoja ant plonytės ribos. Vienas dažniausiai gali jaustis tik draugu, o kitas būti įsimylėjęs iki ausų“, - jau anksčiau šią temą mėgino nagrinėti DELFI skaitytoja.
Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Draugai“ iki kovo 31 d. Vieno teksto autoriui atiteks Haruki Murakami knyga „Bespalvis Cukuru tadzakis ir jo klajonių metai“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: