Su Egiptu glaudžiai susijusios moterys - apie įvykius šalyje

 (109)
Nuo birželio 30-osios stebime, kas vyksta Egipte ir, ypač jei esame kažkuo susiję su ta šalimi, neliekame abejingais.
© AFP/Scanpix

Paskutinėmis dienomis tenka Lietuvos spaudoje skaityti straipsnius ir interviu, kuriuose kalbinami lietuviai, parlamentarai arba gyvenantys Egipte ir absoliučioje daugumoje pareiškiama parama Egipto armijos veiksmams, kritikuojama, švelniai tariant, Musulmonų brolija. Ir, kas keisčiausia, bei, manau, anaiptol neobjektyvu - apibendrintai teigiama, jog neva visi lietuviai gyvenantys Egipte yra vieningos nuomonės.

Tai - netiesa. Ir šiuo straipsniu mes, lietuvės, gyvenančios ir/arba kitaip glaudžiai susijusios su Egiptu, norime parodyti, jog ir lietuvių tarpe požiūriai mažų mažiausiai išsiskiria.

Štai trys, tačiau jokiais būdais ne vienintelės nuomonės, prieštaraujančios iki šiol Lietuvos žiniasklaidoje pateiktiems lietuvių komentarams apie padėtį Egipte.

Tik žuvusiųjų skaičius įrodo, kas stipresnis

Egiptas. Piramidžių šalis, kurioje karaliauja musulmonai, ir tik nedidelę gyventojų dalį sudaro krikščionys. Deja, šalį palietė ekonominė krizė ir visi sukilo... Revoliucija, nuverstas prezidentas, euforija, pyktis dėl armijos neorganizuotumo surengti naujus rinkimus. Pagaliau rinkimai, brolių musulmonų pergalė ir naujas prezidentas Mohamedas Mursi.

Deja, žmonėms kantrybės neužtenka, po metų nauja revoliucija, nuverstas prezidentas, ir vėl viskas iš naujo... Tik ši, paskutinė revoliucija, nuspalvinta Egipto piliečių krauju, kurie palaiko nušalintąjį prezidentą.

Prieš pat armijos pučą (aš būtent taip ir vadinu šį įvyki) Egipto televizijos kanalai šaukė, kokia negera yra naujoji valdžia ir koks išdavikas yra prezidentas. Kaltinimai dėl bendradarbiavimo su palestiniečių grupuote „Hammas“ ir „Al Qaeda“, kaltinimai dėl ekonomikos nusmukdymo ir t.t., tuo tarpu, kai prezidentas jau atėjo į visiškai išsekintą ir išgrobstytą valstybę.

Nušalinus prezidentą visi televizijos kanalai, kurie palaikė prezidento valdžią, buvo uždaryti, o darbuotojai sumušti, suimti ir išniekinti. Tokie veiksmai jau buvo planuojami iš anksto, nes net nepraėjus  parai laiko po prezidento kalbos, kurioje jis patvirino jog nepaliks savo posto, buvo suimtas, ir sekantys įvykiai tik toliau įrodė, kokia vis dėlto armija yra šališka.

Krikščionys vaidina didelį vaidmenį šioje situacijoje, jie visada pabrėžia, kokie jie yra skriaudžiami, ir kokia yra didelė nelygybė jiems šioje šalyje. Jie yra žmonės, kurie yra labiausiai suinteresuoti, jog šalies valdyme bei įstatymuose nevyrautų jokia religija. Jie visada baiminosi dėl to ir jautėsi labiausiai pažeidžiamais piliečiais. Tuo tarpu prezidentas Mursis bei musulmonų brolija niekada neakcentavo, jog įves šariją, islamu grįstus įstatymus. Tik vis girdėdavosi iš šalies televizijos ar kitų bulvarinių šaltinių, jog moterims bus privalu dengtis galvas, jog alkoholis bus uždraustas, jog turistai negalės laisvai degintis Raudonosios jūros pakrantėse ir t.t. Nė viena iš šių paskalų nebuvo įvykdyta....

Paskutiniai šalies įvykiai tik dar labiau liūdino. Pasak Musulmonų brolijos narių, civilių buvo nužudyta virš 2 tūkst., laikinoji vyriausybė bei armija šiuos skaičius neigia.

Pagal matytus vaizdus bei filmuotą medžiagą, aiškiai matyti, jog armija naudoja sunkiasvorius ginklus šaudyti civiliams. Kraupūs vaizdai suvirpintų kievieno širdį. Užsienio valstybės bei nepriklausomos žmogaus teisių organizacijos, aiškiai savo poziciją išdėstė: „mes nematėme jokių aiškių įrodymų, jog Mursį palaikantys protesuotojai naudoja ar turi daug įvairios amunicijos“.

Deja, armija  negirdi ir tik toliau kaltina žmones tuo, kad protestuotojai atakuoja armijos mašinas, gadina valstybinį turtą, degina pastatus bei maldos namus. Nepriklausomas „Al Jazeera“ kanalas, rodo protestuotojus, kurie taikiai eina gatvėmis, tuo tarpu kiti kanalai rodo įsiaudrinusius jaunuolius su peiliais, šautuvais ir lazdomis, bei netoliese stovinčius policijos ar armijos pareigūnus, kurie nedaro ypatingų veiksmų jog sustabdytų gatvės plėšikautojus.

Ne paslaptis, kad protestuotojai ginkluoti, bet armija - dar labiau, ir tik abiejų pusių žuvusiųjų skaičius įrodo, kas stipresnis.

Paskutinis, įsimintiniausias įvykis - tai šturmas Kairo centrinėje dalyje esančios mečetės al-Fattah. Joje taikūs protestuotojai buvo pasislėpę nuo ginkluotos armijos pareigūnų. Ašarinėmis dujomis atakuojami vos ne parą laiko protestuotojai vis dėlto buvo išvyti. Į vidų patekę šturmuotojai nukovė penkis civilius. Ginklų ar kitos amunicijos nerasta, nebent vėliau išvysime sufabrikuotus vaizdus ar video  medžiagą“, - sako Hadžar.

Tūkstančiai žmonių nenutils

„Visa savo siela ir mintimis prisidedu prie tų, kas apverkia ir palaiko Raboje (Rabaa al-Adaweya), al-Fattah mečetėje ir kitose Egipto miestuose žuvusius protestantus. Paskutinėmis dienomis darosi vis apmaudžiau, pamačius, kaip Vakarai bei Europos valstybės pasisako prieš civilių piliečių smurtą, o štai kai kurios DELFI pasiskelbusios „egiptiečių žmonos“ aklai laiko žuvusius asmenis  „teroristais“.

Mielieji, leiskite man užduoti jums vieną klausimą... Kaip jaustumėtės, jeigu sausio 13 d. žuvusiuosius imtų vadinti ne Laisvės gynėjais, o teroristais? Ir kaip jaustumėtės, jeigu tą dieną brolis lietuvis brolį lietuvį imtų skersti? Anuomet viskas gan neblogai susiklostė: kariuomenė pasitraukė, buvo paskelbta ilgai laukta nepriklausomybė...

Visai kas kita vyksta šiomis dienomis Egipte. Iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai susivienijo su apakintais bei įbaugintais bei apkvailintais kareiviais tam, kad sunaikintų tai, kas anksčiau buvo vadinama Egiptu, vieta, kurioje gražiai sugyveno krikščionys ir musulmonai, kur rinkosi būriai poilsiautojų, susidomėjusių šios šalies istorija ir dabartimi.

Aš taip pat esu ištekėjusi už egiptiečio iš labai išsilavinusios bei garbingos šeimos. Tarp jo šeimos narių būta ir mokslininkų, kilusių iš žymiausio al-Azhar universiteto, ir gydytojų, ir inžinierių. Jo tėvas praeityje dėstė arabų ir prancūzų kalbą, mama buvo biochemijos mokslų dėstytoja, vienas brolių yra žemės ūkio specialistas, besidomintis 3 D technologijomis, o kitas dirba programuotoju, ir pagaliau jauniausia sesutė yra visų gerbiama farmacininkė. Nė vienam iš jų Mursis per daug neimponavo, bet visi balsavo už jį, kadangi daugiau už ką balsuoti nebuvo, nes visos kitos kandidatūros buvo nuversto prezidento Hosnio Mubarako pasekėjai, klampinantys Egiptą į vis didesnę duobę. Ir štai, pagaliau išrinkus M. Mursį, jų darbas nesustojo, jie nuoširdžiai tęsė žlugdymo bei žlugimo politiką, kuri pagaliau virto masinėmis skerdynėmis.

Manau, kad nė vienas iš kariuomenės sušaudytų, nužudytų, paskerstų aukų nebuvo teroristas; jie tebuvo tie, kas atsisakė priimti naująją vergovę, tie, kas nuoširdžiai mylėjo savo kraštą, savo tėvynę, tie, kas atsisakė parsiduoti niekadėjams, ir tie, kas troško savo vaikams kitokios, laimingos ateities.

Mano galva, H. Mubarako laikais žmonės virto į aklus vergus, pametė savo laisvę, nuomonę, pasimetė pilkumoje, begaudami centus už savo pragarišką darbą nuo ryto iki vakaro, vos išgalėdami išlaikyti savo šeimas; jie buvo šnipinėjami, persekiojami, apakinami melu... Ko tik nebūta! Ir štai, dabar mes esame dar kartą apkvailinami, mums stengiamasi įteigti, jog 10 proc. Egipto gyventojų (vagys, banditai, korumpuoti asmenys, nusikaltėliai ir kitos padugnės) atstovauja visam Egiptui ir yra jo dauguma (...).

Bet yra tūkstančiai žmonių, tokių kaip aš, kaip tie kiti, kurių žmonas, vyrus, vaikus paskerdė su kariuomene susidėję ir jos remiami nusikaltėliai bei tie patys kareiviai, ir jie nenutils... Ir pabaigai paskutinės naujienos... Sklinda žinios, kad anuomet nuverstasis prezidentas H. Mubarakas šią savaitę bus paleistas į laisvę, kadangi jis galiausiai buvo pripažintas nekaltu dėl savo įvykdytų nusikaltimų žmonijai. Gyvenimo ironija, o galbūt tai tėra gerai sugalvotas ir įvykdytas planas..“, - teigia Erika.

Nori ne demokratijos, o valdžios

„Mano vyras yra egiptietis, šiuo metu esame Egipte, netoli Aleksandrijos, nors nuolatinė mūsų gyvenamoji vieta yra Didžioji Britanija. Abu esame musulmonai. Vyras nėra ir niekada nebuvo Musulmonų brolijos nariu, niekada nebalsavo už juos, iškyrus per prezidento rinkimų antrąjį turą, kai nebuvo kito pasirinkimo. Mūsų tiek politinės, tiek religinės pažiūros neatitinka Musulmonų brolijos pažiūrų, ir vis dėlto, net nesimpatizuodami Musulmonų brolijai, mes negalime nekreipti dėmesio į neteisybę jų bei juos palaikančiųjų atžvilgiu. Kažkam nepritarti tai visai nereiškia pamiršti žmogiškumą ir užmerkti akis prieš neteisybę.

Komentuojant padėtį Egipte, norisi aptarti kelis aspektus, kurie žiniasklaidoje neteisingai pateikiami.

Pirmiausia, man gana keista girdėti, kad Musulmonų brolija yra vadinama islamistais, religiniais fanatikais. Bet kuris, susipažinęs su Musulmonų brolijos politine bei religine ideologijomis (nors, tiesą sakant, tai nėra taip lengva padaryti, ši organizacija nėra visiškai atvira savo tikruosiuose tiksluose) supras, kad jie yra religiškai gana nuosaikūs, kad įvesti islamiškus įstatymus - šariją - nėra jų tikslas.

Per tą laiką, kol M. Mursis buvo prezidentu, koks šarijos įstatymas buvo priimtas? Konservatyvieji musulmonai - salafiai - tikrai nusivylė „islamiška“ M. Mursio puse, nes nieko islamiško joje nepasireiškė. Tad apie kokį religinį fanatizmą eina kalba? Peršasi mintis, kad tokią etiketę jiems klijuoja vien tam, kad dar daugiau neprielankumo jų atžvilgiu būtų.

Daug kas pabrėžia, kad egzistuoja dvi stovyklos: sekuliaristai, palaikomi armijos, ir Musulmonų brolija. Bet tai klaidingas supratimas. Ne kiekvienas, dalyvaujantis antipučistinėse demonstracijose, yra Musulmonų brolijos narys, toli gražu. Tačiau kiekvienas iš pastarųjų yra pasipiktinęs tuo, kaip buvo pasielgta su demokratišku žmonių pasirinkimu, kuomet laimėjus parlamento, prezidento rinkimus, o taip pat referendumo keliu priėmus šalies konstituciją, viskas brutaliu būdu buvo panaikinta ir atšaukta. Protestuojama prieš fenomeną valdžią imti ne rinkimais, o kariniais perversmais.

Taip pat yra ir daugiau nuomonių, pavyzdžiui, tų, kurie nepritaria pučui bet taip pat nepalaiko ir Musulmonų brolijos.

Musulmonų brolija kaltinama sėjanti chaosą Egipto gatvėse, kai tuo tarpu gatvių šeimininkai dabar yra vaikėzai ir banditai, apsiginklavę lazdomis, akmenimis, negaudomi policijos, užpuldinėdami bet kokias taikias demonstracijas. Mano vyras protestuoti ėjo tris dienas, tačiau tik pirmąją jiems pavyko kažkiek pajudėti iš pradinio taško. Trečiąją dieną jie susirinko tarsi vien tam, kad būtų užpulti banditėlių ir apmėtyti akmenų kruša.

Beje, parlamentarė Marija Aušrinė Pavilionienė nesename viename interviu teigė, kad pro-Mursi protestuotojai tėra pinigais ir maistu papirkti statytiniai. Galiu garantuoti, kad vyras iš protestų neparsinešė nei maisto, nei grynųjų. Ir dar pasakė, kad net ir susimokėtų už galimybę protestuoti, jei kas to reikalautų.

Sekuliaristai šaukiasi demokratijos, kai tuo tarpu jie patys neišlaikė demokratijos egzamino. Demokratija - tai mokėjimas pralaimėti. Pralaimėjai, vadinasi, nesi daugumoje, nepaisant to, kaip labai to nori, ar kaip labai jautiesi teisus. Pralaimėjęs turi išlaukti kito šanso ir pasiruošti geriau. Įvykiai parodė, kad sekuliaristai demokratijos nenori, jie nori valdžios.

Kita natūraliai besiperšanti mintis ta, kad Egiptui demokratija netinka. Egiptiečiai nėra jai pasiruošę ir gal niekada nebus. Galbūt jiems tinkamesnė yra kitokia valdymo forma?..

Žuvusiųjų skaičius pribloškia, kaip ir areštuotųjų skaičius... Mūsų mieste neberengiamos jokios demonstracijos, nes paprasčiausiai nebėra kam jų organizuoti- visi vietiniai musulmonų brolijos nariai suimti. Stebėdama situaciją baiminuosi, kad geresnė dalia buvo tų, kurie žuvo aikštėse, nei tų, kurie yra areštuoti (...).

Juokinga ir graudu, kaip greitai armija apkaltino, o šalininkai pasigavo mestą naują terminą antipučistams apibudinti - „teroristai“. Dar vakar tai buvo kaimynai, kolegos, bendramoksliai, pažįstami, tiesiog, skirtingų politinių ir religinių pažiūrų, o jau šiandien jie - teroristai. Ar ne patogu? Nuteisti be teismų, tarsi gaunamas leidimas į juos šauti, juos be priežasties sulaikyti, tardant kankinti, kalinti daugybę metų, o politinę organizaciją - išardyti. Dar vakar „teroristinei organizacijai“ buvo leista dalyvauti rinkimuose, juos laimėti, valdyti šalį. Įžiūriu paprasčiausią norą susidoroti visomis įmanomomis priemonėmis, o kadangi apsimetama demokratiškais, tai ieškoma pateisinamos susidorojimui priežasties - sąsajų su teroristais. Apkaltinom, o jūs dabar įrodykit, kad esat ne tokie.

Kiek daug paralelių su padėtimi Sirijoje, ten al-Asadas Bašaras irgi sau oponuojančius paskelbė teroristais, šitaip suteikdamas sau teisę tautiečius skersti. Ten užsienio žiniasklaida taip pat vadinama šališka, o nacionaliniuose TV kanaluose terodoma kova su terorizmu. Ne veltui Sirijos prezidentas vienas pirmųjų po pučo pasveikino armiją.

Nepateisinu bažnyčių deginimų, egzekucijų policininkams. Jei už tai atsakingi musulmonai, tuomet jie tedaro sau meškos paslaugą. Labiausiai dabar norisi taikos ir ramybės, teisingumo žuvusiųjų šeimoms“, - Rimantė.

Kol renkamas šis tekstas, naujienos ir toliau plūsta apie naujus sužeistuosius, nužudytuosius, kankintus, išniekintus. Žmogiškosios netektys - pačios skaudžiausios šiame konflikte, kartais pamirštame, kad už kiekvieno statistikos skaičiuko slepiasi sava istorija, šeimyninė tragedija. Tad labiausiai norisi egiptiečiams palinkėti neprarasti žmogiškumo bei atrasti tai, kas juos jungia, o ne kas skiria.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (904)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2696)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.