Studentę šiurpina valstybės pinigus švaistantys nemokšos

 (43)
Įsibėgėjus studentų sesijai, vis dažniau girdimos tokios replikos kaip „Aš čia tik dėl diplomo“, „Dirbsiu tikrai ne pagal specialybę“ bei „Įstojau, nes nežinojau kur daugiau“. Labiausiai gąsdina tai, jog bene puse šių žmonių mokosi (o jei tiksliau - tiesiog leidžia laiką) valstybės finansuojamose vietose absoliučiai to nevertindami. Įdomu, kiek iš 38 394 bakalaurą siekiančių įgyti studentų, kurių mokslo išlaidas dengia valstybė, įstojo toli gražu ne iš pašaukimo, o dėl įvairių kitų išorinių aplinkos veiksnių: tėvų, kumščiu grūmojančios močiutės ar nuogirdų apie gerą atlyginimą pabaigus studijas.
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Įdomu, kiek iš 38 394 bakalaurą siekiančių įgyti studentų, kurių mokslo išlaidas dengia valstybė, įstojo toli gražu ne iš pašaukimo, o dėl įvairių kitų išorinių aplinkos veiksnių: tėvų, kumščiu grūmojančios močiutės ar nuogirdų apie gerą atlyginimą pabaigus studijas.

Nežinojimas, kur ir kodėl įstojai, matomas jau pirmomis mokslų akimirkomis. Vilniaus Universiteto Žurnalistikos Institute, kur pati mokausi, yra tokių kolegų, kurie žinias žiūrėjo apie 5 kartus gyvenime, naujienų portaluose skaito tik pikantiškus nutikimus iš pramogų pasaulio atstovų gyvenimo, nežino, nei kas yra Aurelijus Katkevičius, nei Eduardas Eigirdas. Šie kolegos išdidžiai sako, jog ateityje rašys tik apie politiką.

Kad ir kiek į galvą kaltų Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, kad net svajodami rašyti apie baletą, žmonės turi išmanyti politiką, dažnam studentai tai atrodo tik nepagrįsti plepalai teršiantys jų utopišką meno suvokimą. Paradoksalu, bet žurnalistika yra viena iš nedaugelio specialybių Lietuvoje, reikalaujanti iš pradžių įveikti stojamąjį ir tik tuomet dalyvauti konkurse su valstybinių egzaminų rezultatais.

Sunku įsivaizduoti, kokia situacija būtų be pradinės atrankos. Gal dėl to pasitaiko jaunųjų teisininkų, neprisimenančių nei vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio, o kas dešimtas informatikos studentas produktyviau įvaldęs nusirašinėjimo techniką negu algoritmus?

Pakartotinai įvedus stojamųjų egzaminų sistemą visose aukštojo mokslo institucijose, tikėtinai dingtų didelis nemotyvuotų žmonių skaičius. Stojamiesiems reikia ruoštis, jie vyksta vasarą, privaloma vykti į universitetą – tai tik dalis nepatogumų, kuriuos tektų įveikti kiekvienam norinčiam įgyti aukštąjį išsilavinimą. Neužtektų sėdėti prie kompiuterio ir per 3 minutes prispaudyti 12 pasirinkimų. Žmogus jaustų žymiai didesnę atsakomybę pasirinktai profesijai. Tuo pat metu būtų tikrinami būsimo studento sugebėjimai tam tikroje siauroje srityje bei galimai būtų išvengta masinių pareiškimų dėl klaidinančių brandos atestatų rezultatų.

Taip pat Lietuvoje vis dar sėkmingai bujoja mitas, jog iš daugelio specialybių pragyventi yra neįmanoma. Net jaunoji karta sunkiai suvokia nenuginčijamą faktą – jei būsi geriausias savo srityje, uždirbsi daug. Ne kartą girdėjau sudužusių svajonių.

Nuo troškimo būti muzikos mokytoju, kuris baigėsi teisės studijomis iki makiažo specialistės mechanikos inžinerijoje. Ir niekaip nesuprantu ar tai baimė, ar tiesiog troškimas mažiausiomis galimomis darbo sąnaudomis sukurti didžiausią galimą vertę. Drastiškas kolegijų ir profesinių mokyklų baidymasis, kur gali įgyti tikrai norimą profesiją, atrodo visiškai nepagrįstas. Nors šiais mokslo metais profesinės mokyklos sulaukė didesnio populiarumo negu paprastai, visuomenėje aktyviai reiškiama nuomonė, jog be universiteto diplomo geras gyvenimas yra nepasiekiamas. Tas pats žmogus, būdamas profesionaliu kirpėju gerame grožio salone, gali uždirbti daugiau negu būdamas vidutinių gabumų vadybininku.

Tiesiog atradęs veiklą, kuri tau tikrai patinka, imi negailėti jėgų. Galiu daryti prielaidą - nėra blogų specialybių, yra tik per mažai įdėto darbo. Įtraukiant tokią doktriną į jaunimo „pinigų troškimo“ filosofiją dingtų nuolatinis pasipiktinimas valdžia, darbo bei specialistų trūkumu.

Ne kiekvienam lemta būti gydytoju ar mokslininku. Aukštoji mokykla turėtų būti savotiškas prestižo ženklas, o ne diplomus dalinantis automatas, grobiantis valstybės skiriamus krepšelius. Ne visoms profesijoms reikia raštiško universiteto ar kolegijos patvirtinimo. Tuomet aukštojoje mokykloj studijuojant neįdomią specialybę neteks per sesiją lieti gailių ašarų, kankintis mažiausiai 4 metus, o visą gyvenimą jaustis nelaimingam, nes mat mama sakė, kad amatas, kuriuo svajoji užsiimti, būsimai šeimai neuždirbs duonos kąsnio.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?