Studentę šiurpina valstybės pinigus švaistantys nemokšos

 (43)
Įsibėgėjus studentų sesijai, vis dažniau girdimos tokios replikos kaip „Aš čia tik dėl diplomo“, „Dirbsiu tikrai ne pagal specialybę“ bei „Įstojau, nes nežinojau kur daugiau“. Labiausiai gąsdina tai, jog bene puse šių žmonių mokosi (o jei tiksliau - tiesiog leidžia laiką) valstybės finansuojamose vietose absoliučiai to nevertindami. Įdomu, kiek iš 38 394 bakalaurą siekiančių įgyti studentų, kurių mokslo išlaidas dengia valstybė, įstojo toli gražu ne iš pašaukimo, o dėl įvairių kitų išorinių aplinkos veiksnių: tėvų, kumščiu grūmojančios močiutės ar nuogirdų apie gerą atlyginimą pabaigus studijas.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Įdomu, kiek iš 38 394 bakalaurą siekiančių įgyti studentų, kurių mokslo išlaidas dengia valstybė, įstojo toli gražu ne iš pašaukimo, o dėl įvairių kitų išorinių aplinkos veiksnių: tėvų, kumščiu grūmojančios močiutės ar nuogirdų apie gerą atlyginimą pabaigus studijas.

Nežinojimas, kur ir kodėl įstojai, matomas jau pirmomis mokslų akimirkomis. Vilniaus Universiteto Žurnalistikos Institute, kur pati mokausi, yra tokių kolegų, kurie žinias žiūrėjo apie 5 kartus gyvenime, naujienų portaluose skaito tik pikantiškus nutikimus iš pramogų pasaulio atstovų gyvenimo, nežino, nei kas yra Aurelijus Katkevičius, nei Eduardas Eigirdas. Šie kolegos išdidžiai sako, jog ateityje rašys tik apie politiką.

Kad ir kiek į galvą kaltų Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, kad net svajodami rašyti apie baletą, žmonės turi išmanyti politiką, dažnam studentai tai atrodo tik nepagrįsti plepalai teršiantys jų utopišką meno suvokimą. Paradoksalu, bet žurnalistika yra viena iš nedaugelio specialybių Lietuvoje, reikalaujanti iš pradžių įveikti stojamąjį ir tik tuomet dalyvauti konkurse su valstybinių egzaminų rezultatais.

Sunku įsivaizduoti, kokia situacija būtų be pradinės atrankos. Gal dėl to pasitaiko jaunųjų teisininkų, neprisimenančių nei vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio, o kas dešimtas informatikos studentas produktyviau įvaldęs nusirašinėjimo techniką negu algoritmus?

Pakartotinai įvedus stojamųjų egzaminų sistemą visose aukštojo mokslo institucijose, tikėtinai dingtų didelis nemotyvuotų žmonių skaičius. Stojamiesiems reikia ruoštis, jie vyksta vasarą, privaloma vykti į universitetą – tai tik dalis nepatogumų, kuriuos tektų įveikti kiekvienam norinčiam įgyti aukštąjį išsilavinimą. Neužtektų sėdėti prie kompiuterio ir per 3 minutes prispaudyti 12 pasirinkimų. Žmogus jaustų žymiai didesnę atsakomybę pasirinktai profesijai. Tuo pat metu būtų tikrinami būsimo studento sugebėjimai tam tikroje siauroje srityje bei galimai būtų išvengta masinių pareiškimų dėl klaidinančių brandos atestatų rezultatų.

Taip pat Lietuvoje vis dar sėkmingai bujoja mitas, jog iš daugelio specialybių pragyventi yra neįmanoma. Net jaunoji karta sunkiai suvokia nenuginčijamą faktą – jei būsi geriausias savo srityje, uždirbsi daug. Ne kartą girdėjau sudužusių svajonių.

Nuo troškimo būti muzikos mokytoju, kuris baigėsi teisės studijomis iki makiažo specialistės mechanikos inžinerijoje. Ir niekaip nesuprantu ar tai baimė, ar tiesiog troškimas mažiausiomis galimomis darbo sąnaudomis sukurti didžiausią galimą vertę. Drastiškas kolegijų ir profesinių mokyklų baidymasis, kur gali įgyti tikrai norimą profesiją, atrodo visiškai nepagrįstas. Nors šiais mokslo metais profesinės mokyklos sulaukė didesnio populiarumo negu paprastai, visuomenėje aktyviai reiškiama nuomonė, jog be universiteto diplomo geras gyvenimas yra nepasiekiamas. Tas pats žmogus, būdamas profesionaliu kirpėju gerame grožio salone, gali uždirbti daugiau negu būdamas vidutinių gabumų vadybininku.

Tiesiog atradęs veiklą, kuri tau tikrai patinka, imi negailėti jėgų. Galiu daryti prielaidą - nėra blogų specialybių, yra tik per mažai įdėto darbo. Įtraukiant tokią doktriną į jaunimo „pinigų troškimo“ filosofiją dingtų nuolatinis pasipiktinimas valdžia, darbo bei specialistų trūkumu.

Ne kiekvienam lemta būti gydytoju ar mokslininku. Aukštoji mokykla turėtų būti savotiškas prestižo ženklas, o ne diplomus dalinantis automatas, grobiantis valstybės skiriamus krepšelius. Ne visoms profesijoms reikia raštiško universiteto ar kolegijos patvirtinimo. Tuomet aukštojoje mokykloj studijuojant neįdomią specialybę neteks per sesiją lieti gailių ašarų, kankintis mažiausiai 4 metus, o visą gyvenimą jaustis nelaimingam, nes mat mama sakė, kad amatas, kuriuo svajoji užsiimti, būsimai šeimai neuždirbs duonos kąsnio.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dvyliktokas kreipėsi į bendraamžius: būtų pats metas suprasti, kad ne „aplinka kalta“ (7)

Išsyk po 2017 metų anglų kalbos egzamino su draugais ironiškai juokavome, kad nespėsime grįžti namo, o internetas jau lūš nuo antraščių „Abiturientai darsyk žlugdomi neįmanomomis egzaminų užduotimis“. Na, juokai juokais, bet panašu, kad dalis abiturientų pasiruošti vienam iš rimčiausių testų akademiniame kelyje ir vėl nesuspėjo. Visai kaip kelininkai, užklupti netikėtos žiemos sausio mėnesį.

Anglų egzaminą laikiusi abiturientė: prisipažinsiu, užduotys mane išties nustebino (26)

Šeštadienį kaip ir dauguma abiturientų laikiau anglų kalbos valstybinį brandos egzaminą (VBE). Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad neseniai laikiau ir tarptautinį IELTS egzaminą, kuriame surinkau 7,5 balus, kas, jei neklystu, atitinka C1 lygį.

Programuotojo nuomonė apie „Linkomaniją": darykime taip, kad būtų geriau daugumai (14)

Pamatęs ir perskaitęs DELFI straipsnius, kad LATGA teisme per interneto ryšio tiekėjus ginčijasi dėl „Linkomanija.lt“ dalinimosi rinkmenomis (angl. torrent) svetainės, pagalvojau, kad norėčiau pasidalinti ir savo mintimis. Iškart pasakysiu, kad esu už tai, kad autoriai uždirbtų – kiekvienas už savo darbą nori gauti užmokestį, už kurį galėtų oriai gyventi. Bet esu prieš tai, kad žmonėms būtų ribojama prieiga prie kultūros, mokymo ir kitokių išteklių (toliau supaprastinimui naudosiu žodžių junginį „kultūros išteklių“).

Atsakymas tiems, kurie mėgsta sakyti, kad „tiesiog reikia daugiau dirbti“ (206)

Tiek žiniasklaidoje, tiek savoje aplinkoje girdime, matome ar kitaip susiduriame su situacija, kai koks nors žmogus pasiskundžia sunkiu gyvenimu ir negalėjimu oriai pragyventi iš mažo atlyginimo. Tokiose situacijose visada atsiranda į pagalbą atskubantys visažiniai patarimų dalintojai, kurie mėgsta bėdžiams patarti: „Esate patys kalti – dirbkite daugiau, sunkiau, ir galėsite gerai gyventi“. Ką gi, pabandykime į šį patarimą pažvelgti kitu kampu ir panagrinėti plačiau.

Po anglų egzamino – dvyliktoko nusivylimas: ne kiekvienas anglas išlaikytų vieną jo dalių (82)

Jokio streso prieš anglų egzaminą nejaučiau. Praėjusiais metais jį laikę dvyliktokai sakė, kad tikrai nebuvo sunku, taip pat ir bandomąjį egzaminą laikėme pagal jų užduotis ir tikrai buvo lengviau. Bandomajame egzamine surinkau 80 proc., o iš egzamino net nežinau ko tikėtis.