Šių metų pradžioje, kai Rusijos kariai nepaisydami jokių tarptautinių susitarimų įžengė į Krymą, priklausantį suvereniai valstybei, man nekilo jokių abejonių, kad ne tik tarptautinė bendruomenė, bet ir Rusijos visuomenė, tarp jų ir mano draugai, Putiną pasmerks.

Klydau. Po daugybės beveik muštynėmis pasibaigusių audringų diskusijų supratau, kad net ir daugybė žmonių, turinčių geriausią išsilavinimą ir perspektyvas, kuriems tarptautinė teisė ir ekonomika yra puikiai žinomi, kurie supranta, kas yra kas pasaulyje, Putino veiksmų Rusijoje ir už jos ribų nekvestionuoja.

Kuo greičiau kyla produktų kainos ir mažėja pasiūla jų tėvynėje, tuo labiau rusams imponuoja jų prezidentas. Iš pradžių racionaliais argumentais bandžiau įtikinti savo draugus, kurie jau artimiausiu metu išvyks mokytis į geriausius Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų universitetus, kad suvereniteto pažeidimas yra nepateisinamas. Dabar bandau įtikinti, kad šovinizmas prives prie krizės, kurios jų pačių valstybė negalės kontroliuoti. Tačiau nepadeda ir tai.

Lietuvoje nemėgstame savo politikų: kritikuojame premjerus, prezidentus ir Seimo narius. Kritikuojame todėl, kad esame demokratinė visuomenė, per beveik ketvirtį amžiaus nepriklausomybės prisijaukinome demokratiją. Mums nereikia caro, kuris demonstruotų pasauliui savo raumenis. Mūsų prezidentas neturi būti kultūrinė ikona, nekvestionuojamas autoritetas.

Taip atsitiko, o gal visada buvo Rusijoje. Mano draugai, kurie juokiasi iš mano argumentų, atsidarę „Bloomberg“, dievagojasi, kad rublio vertė krenta. „Infliacija“ jiems pamažu tampa tokiu pat normaliu reiškiniu, kaip lietuviams 2008-2009 metais. Jie žino, kad ir rublis, ir naftos kaina, ir Putino amžius kitais metais pasieks 63.

Todėl yra įspūdingiausia stebėti jų reakciją girdint blogas naujienas. Jie ramūs ir priima naujienas kaip faktą, kurio pakeisti negalima. „Velnias, doleris jau 53“, sako jie ir jiems nė motais, kad to (buvo) galima nesunkiai išvengti. „Reikia remti rusišką verslą“, – sako jie, ir jiems nesvarbu, kad tuo nereikėtų rūpintis, jeigu jų didžiavimasis savo valstybe tilptų bent jau į nacionalizmo rėmus. Sąsaja tarp Putino veiksmų, kylančių kainų ir brangstančio dolerio jų galvose tarsi ištrinta.

Putino Rusijoje nenuteis. Jeigu jis dar ne sotus, tai ekonominė griūtis jo apetito tikrai nesumažins. Jis žino, kad maždaug 100 milijonų jį palaikančių rusų, iš kurių kai kas dar neturi elektros ir tuštinasi lauko tualetuose, iškentės brangų dolerį ir aukštas kainas. Todėl, kad dalis rusiškojo identiteto yra stiprus caras ir, kol Putinas tokiu bus, Rusija džiaugsis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!