Spragėsius valgantys „Nematomo fronto“ žiūrovai – nieko blogo

 (29)
Rašau reaguodamas į DELFI publikuotą skaitytojo straipsnį „Po „Nematomo fronto“ peržiūros pasibaisėjo žiūrovais“. Pats esu ne pačios jauniausios kartos, tačiau paskaičius panašius straipsnius-nuomones man atrodo, kad dauguma Lietuvos žmonių, ypač vyresnio amžiaus (nežinau, kokio amžiaus yra nuomonę parašęs skaitytojas) tik ir tesugeba piktintis jaunimu ir mauti jaunus žmones ant savo jaunystės laikų idealų kurpalio.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Deja, nemažai žmonių nepripažįsta, kad laikai keičiasi, o su jais kinta ne pačios vertybės, o būtent išorinė išraiška. Argi labai baisu, kad jauni žmonės filmo apie partizanus peržiūros metu „ėdė spragėsius ir gėrė „Cola-colą“? Ar ne svarbiau tai, kad jie apskritai ėjo žiūrėti šio filmo, kas parodo, jog jiems įdomu, jog jiems rūpi Lietuvos istorija?

Sutinku, nebūtina kine traškinti popierinius pakelius ar apskritai valgyti, bet ar tai pasako „viską“ apie jaunimą ir jos tariamą „pagedimą“, dėl ko taip virkauja daugelis tik senuosius laikus ir senuosius papročius garbinančių žmonių? Panašiai yra daugeliu klausimų: kaip baisu angliški užrašai, kokia baisi pati globalizacija (lyg jai būtų galima pasipriešinti – o ir ar reikia?), koks siaubas yra meno kūrinyje pavaizduota moteris vietoj Vyčio. Baubas – ir baisiausios eitynės už lygybę, Helovynas ir Valentino diena, kurios griauna Lietuvos tradicines šventes. Užsieniečių pavardžių originalus rašymas sugriaus lietuvių kalbos sistemą ar kalbos statusą valstybėje, o emigrantai nemyli savo šalies ir laikomi tarytum blogesniais už pasilikusiuosius. Galima daug vardinti, bet nesiplėsiu...

Tikriausiai straipsnio autorius būtų norėjęs, kad jaunimas „Nematomame fronte“ būtų sėdėję ašaringais veidais, vienas kitam šnabždėję graudulingais balsais (o geriausia – net nešnipštelėję ar bijoję garsiau įkvėpti, nes juk tai tokia tragiška nepagarba Lietuvos istorijai) ir dar su maldaknygėmis rankose... Virkaujantis tonas, vyraujantis valstybinių švenčių minėjimų metu tiek renginiuose, tiek aktų salėse nepadeda ugdyti tikro nuoširdaus moksleivių, studentų bei jaunų žmonių pilietiškumo. Ar ne todėl tokiuose minėjimuose dažniausiai matome žilagalvius senolius (sakau tai be ironijos), kurie juose dominuoja ir vėlgi daugelis padejuoja, kad jaunimui nerūpi tokie rimti šaliai renginiai? Šiuolaikinis jaunimas gimė ir gyvena visai kitu metu, visai kitokiame pasaulyje. Kažkam teko gimti viduramžiais ir galbūt sudegti ant laužo. Kažkas gimė karo metais ir vaikystėje ar paauglystėje patyrė dvasinius randus, likusius visam gyvenimui. O kiti gimė naujaisiais turtingaisiais laikais, kuomet nėra karų ir galima rūpintis ne kaip išgyventi, o kokia spalva plaukus nusidažyti. Ar šie jauni žmonės turėtų jaustis kalti, kad neturi grumtis už duonos kąsnį, kad gali sau leisti daugiau, gyventi lengviau nei jų tėvai ar seneliai?

Jei anos kartos būtų gyvenusios šiais laikais, neturėjusios kariauti, bėgti nuo karo, patirti okupacijos, sovietmečio bei turėjusios tiek galimybių, pasirinkimų ir laisvių, kiek šiais laikais, esu įsitikinęs, būtų nemažiau ir plaukus mėlynai dažiusios, ir plėšytus džinsus nešiojusios, ir auskarus vėrusios, ir tatuiruotėmis besipuošusios. Ir gal gerokai vėlesniu metu būtų kūrusios šeimas nei buvo įprasta sovietiniais laikais.

Nemanau, kad jaunimas vien savo užkandžiavimu filmo peržiūros metu išreiškė nepagarbą kam nors – ar žuvusiems partizanams, ar aplink sėdėjusiems žiūrovams. Pagarba ar nepagarba rodoma visai kitais būdais – ne kotletais ar barščiais kapuose, kaip ir ne dalyvavimu laidotuvėse su plaukų žele pastatyta skiautere.

Norėčiau pažymėti, kad būtent „berniukai saldainiukai“ ir „mergaitės trumpais sijonėliais“ (tokiais pasakymais jų neniekinu, tiesiog cituoju paplitusią leksiką) yra Lietuvos ateitis. Svarbiausia – iš to kiek laiko jie visi praleidžia besigražindami vonioje ir ar su apsmukusiomis kelnėmis vaikšto, mes negalime atspėti, kiek jų eitų ginti Lietuvos. Žinoma, ne visi, bet dauguma, kritinė masė eitų. O kol nėra karo ir nėra bado, nieko blogo pasigražinti, pasirūpinti mada ir kurti savo stilių. Tokia saviraiška yra būtina jaunuoliams tam tikru gyvenimo laiku ir juos išreiškia kaip žmones. Ji galbūt mums leidžia spręsti kokį muzikos stilių tie žmonės mėgsta, ar kokiai subkultūrai priklauso, vis dėlto niekas neišskaitys, jeigu jie patys nepasakys jų meilės tėvynei. Juk sutinkame: žmogus šviesiai žaliais batais nėra „mažiau rimtas“ nei juodais. Tad kodėl sprendžiame, kad jaunuolis su dredais arba mergina su tušu padažytomis blakstienomis mažiau myli Lietuvą ar mažiau gerbia istoriją bei už tėvynę žuvusius jos vaikus?

Mano įsitikinimu, tas lietuvis ar lietuvė, kurie valgo cepelinus, šoka klumpakojį su šiaudine skrybėle ar klausosi lietuvių liaudies dainų nėra „tikresni“ lietuviai nei mėgstantys picą, kalbantys puikia be akcento anglų kalba ar išsitatuiravę kinišką rašmenį ant peties. Galbūt kaip tik tokie stereotipai verčia jaunimą pasijusti „blogesniais“, „nepritampančiais“ ir pasirinkti emigraciją?

Noriu pasidžiaugti jaunais Lietuvos žmonėmis, kurie nepaisant didelės visuomenės dalies spaudimo spraustis į rėmus, atitikinėti nebeveiksmingus šablonus ir elgtis taip, kaip jiems nebūdinga, nešioja apsmukusius (o siaube!) plėšytus džinsus, veriasi auskarus kur jiems gražu, dažosi plaukus kokia jiems patinka spalva, tatuiruojasi jų asmenybę atspindinčiais simboliais ir gyvena savo autentišką, o ne kitų it nuo Sinajaus kalno nuleistą gyvenimą. Be abejonės, mylinčiais Lietuvą. Kad ir valgančiais spragėsius bei geriančiais „Cocą-colą“ „Nematomo fronto“ metu...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (336)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (102)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (102)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.