Spontaniškas sprendimas apvertė gyvenimą aukštyn kojom

 (106)
Vos sužinojau apie temą „sprendimas, pakeitęs mano gyvenimą“, nusprendžiau pasidalinti su visais vienu savo poelgiu, kuris apvertė mano gyvenimą 100 procentų. Galbūt įkvėpsiu panašiai elgtis ir kitus.
© Shutterstock nuotr.

Tas poelgis buvo nutėkšti vadovei pareiškimą išeiti iš darbo. Visiškai impulsyviai, neturint jokios alternatyvos, jokio kito pajamų šaltinio. Buvo baisu, bet be galo džiaugiuosi, kad tai padariau.
Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmąjį darbą gavau vos kelios dienos prieš bakalauro diplomo atsiėmimą. Mano specialybės žmonių retai ieškoma, o čia – ir pasisek tu man taip – būtent tos srities, kurios norėjau, ir jokių ilgų paieškų spaudžiant bakalauro diplomą rankose.

Buvau beprotiškai laiminga. O kad būčiau žinojusi, kas manęs laukia...

Visų pirma laukė dvi vadovės. Skyriuje, kuriame nebuvo daugiau nė 5 žmonių, reikėjo 2 vadovų.

Buvau nepatyrusi ir naivi, tačiau tuomet (prieš maždaug penkerius metus) 1500 litų alga man atrodė kosminiai pinigai. Išmokusi gyventi studentiškai tiek niekada neišleisdavau. Na, bet vadovė paaiškino, jog per bandomąjį laikotarpį gausiu mažiau ir paklausė, už kiek sutikčiau dirbti. Pasakiau, kad 1000 litų tiktų pirmiesiems mėnesiams ir dar dabar prisimenu, kaip piktdžiugiškai sužibo jos akys: „1000, ar ne?“

Iš pradžių mane daug ko mokė, nes tikrai neturėjau patirties. Viena iš vadovių mokė, o kita – sarkastiškai pašiepdavo klaidas ir tyčiodavosi. Ji užkraudavo man darbus, kurie, įtariu, buvo skirti jai, nes pagal pareigas man tokių darbų dirbti nepriklausė. Kovojau ir atsisakydavau. Tada skyriuje kildavo tikras skandalas.

Netrukus sužinojau, kad ši, už mane (ką tik baigusią universitetą!) dar jaunesnė panelė vadove tapo visai neseniai. Jos karjera – padavėja, tada mano pareigos ir po pusmečio bac – vadovė! Super. Štai taip reikia daryti karjerą. Didžiulės įmonės savininkas, atėjęs į mūsų skyrių, nepamiršdavo pagirti, kokia ji šaunuolė. Jis buvo gal 50-ies metų, taip ir neišmokęs kalbėti lietuviškai. O ji nemokėjo absoliučiai nieko kito, tik garsiai ir pašaipiai vadovauti.

Beje, apie darbo sutartį. Tik ją pasirašinėdama pastebėjau, kad suma dar mažesnė už 1000 litų. Buhalterės man paaiškino, kad čia tokia tvarka. 30 proc. algos įforminama kaip priedas. Kuo nors nepatikai savininkui ar neaišku kaip savo postą gavusiai vadovei – šast, ir neturi trečdalio atlyginimo. Ir jokiai darbo inspekcijai nepasiskųsi.

Negalėdavau išeiti valgyti, nes renginiai, kuriuose privalėjau dalyvauti, vykdavo pietų metu. Parskubėdavau į biurą ir jau ruošdavausi eiti, pilvas gurgdavo, bet buvau nusodinama: „Viskas, dabar lauksi darbo pabaigos!“ Po galais, kas čia – darbo stovykla?

Darbus užbaigdavau greičiau, nei ateidavo darbo pabaiga, bet šiukštu niekas negali iš to stiklinio narvelio išeiti nė minutės anksčiau! Įsivaizduokite, net rūkymui buvo skirtos dvi pertraukos per dieną, po 10 ar 15 minučių. Aš nerūkiau, bet kiek mačiau rūkančių žmonių, tai jie tai daro KADA NORI absoliučiai visose įmonėse. O aš visuose kituose darbuose valgyti einu tada, kai to užsinoriu.

Jei reikėdavo pas gydytoją, kas nors mirė ar panašiai, jei turėdavai išeiti nors 15 minučių anksčiau, turėjai rašyti PRAŠYMĄ ir būtinai jame pažymėti, kada šį laiką ATIDIRBSI. Juk svarbiausia – atsėdėtas laikas, o ne rezultatai.

O kur atvykimas į darbą! Prie durų turėdavai pasižymėti savo kortelę, vėliau toje vietoje dar buvo įrengta ir vaizdo kamera, kad atidžiai pasižiūrėtum pro jos akutę į budrius apsauginius. Nesvarbu, kokie susidarydavo kamščiai, jei pavėluoji daugiau nei 10 minučių – pasiaiškinimas!

Mūsų savininkui, įtariu, buvo pašlijusi psichinė sveikata. Įmonėje kasmet pasikeisdavo mažiausiai trečdalis darbuotojų, nuolat buvo švenčiami „įšventinimai“ ir „atsisveikinimai“. Viso departamento ilgametė vadovė išėjo man dirbant. Tai buvo nuostabus žmogus, pas kurią eidavau aplenkdama savo tiesioginę vadovę. Ji, spėčiau, taip pat neapsikentė klyksmų, įžeidinėjimų ir žeminimo.

Atskleisiu – tai buvo darbas žiniasklaidos srityje. Žiniasklaidos priemonės dažniausiai siekia žiūrimumo ar skaitomumo, bet tik ne čia. Ši įmonė žiniasklaidos priemonę turėjo tam, kad pasigirtų ir kad „apdainuotų“ savo „draugus“.

Kažkada visai normalus, ilgai ir sunkiai rengtas reportažas buvo pašalintas vien todėl, kad jame nufilmuoti „ne draugai“. O dar be to, „draugai“ ir „priešai“ labai dažnai keisdavosi.

Nė karto nesutikau žmogaus, kuris būtų sakęs: „O taip, skaitau/žiūriu šį žiniasklaidos kanalą.“

Žinoma, tokia situacija buvo palanki mokytis ir klysti. Tačiau niekada nesijaučiau atliekanti misiją, dėl kurios šią specialybę rinkausi. Absurdiška – tarsi pranešinėtum naujienas kur nors naktį miške nuo kalnelio.

Prabėgus trims bandomojo mėnesiams dažniausiai esi paprašoma išeiti arba tau kelia algą. Bet mano vadovė sugalvojo įdomiau. Ji pripaišė ant lapelio nekonkrečių trūkumų (pavyzdžiui, „laiko planavimas“), kuriuos neva turiu. Kol jų neištaisysiu, atlyginimas nekils.

Nuėjau tiesiai pas departamento vadovę. Ši pasakė, kad nuo kito mėnesio gausiu tokią algą, dėl kurios susitariau. Apie tai sužinojusi tiesioginė vadovė tiesiog pasiuto. Dievaži, artėjo Kalėdos ir aš vos nepadovanojau jai sūrio rinkinio. Kad turėtų ką graužti.

Netrukus įmonėje atsirado dar vienas žmogus, su kuriuo konfliktavau. Jis stipriai kišdavosi į mano darbą, nors iš tiesų jo pareigos buvo tik kaip techninio darbuotojo. Šis žmogus turėjo tą pačią savybę, kaip ir vadovė – tyčiotis klaidų ir mane žeminti. Buvau jauna ir naivi, bet nereiškia, kad silpna.

Darbas buvo netoli namų. Kartais rinkdavausi eiti pėstute kur nors pakrūmiais ir visą kelią bliaudavau. Jau po kelių mėnesių dėl įtampos, nuolatinio alkio jausmo darbe, sarkastiško „kandžiojimosi“ pradėjau ieškoti kito darbo. Bet horizonte buvo tuščia tuščia.

Lyg tyčia, vis dažniau buvau verčiama laužyti savo etikos standartus ir parengti kokį nors „gražų“ reportažą. Tuo metu, kai šalyje vyko svarbūs įvykiai, kaimyninėje šalyje – streikai dėl autoritarinės valdžios savivalės, mes rengdavome „gražius“ reportažus. Nepamenu, su kuriuo iš jų mano kantrybė trūko.

Parvykau iš renginio ir parašiau pareiškimą išeiti iš darbo. Visi klausinėjo, kur išeinu, o aš tik šypsojausi. Nes nežinojau, kur.

Atėjęs savininkas mano vadovės paklausė, ar aš turiu potencialo. Na, kaip manote, ką ji atsakė?
Kadangi dabar pati užimu vadovaujančias pareigas didžiulėje įmonėje, norėčiau pažiūrėti jai į akis ir paklausti: „Na, tai, sakai, neturiu potencialo?“

O toliau? Manote, kad įsiprašiau į „Maximos“ kasininkes, tris mėnesius valgiau grikių košę arba ėjau dirbti valytoja? Ne!

Po savaitės jau turėjau du darbo pasiūlymus. Po pusantros savaitės – tris. Man pasiūlė tarnybinį automobilį ir darbo metu lankyti vairavimo kursus. Atrodė, kad vos uždariusi šias aštuonių mėnesiu kankynės duris per darbo pokalbius ėjau „kiaurai“.

Atidirbusi paskutinę savo darbo dieną švenčiau su bendradarbiais. Visiems palinkėjau sėkmės. Dar ir dabar prisimenu, ką pasakiau savo vadovei: „Buvai blogiausia vadovė, kokią galima turėti. Linkiu Tau čia ir pasilikti“. Ji manęs ir paklausė.

Kitą dieną po išėjimo iš darbo nusprendžiau vykti į kitą miestą ir nueiti į bare vykstantį koncertą.
Ten sutikau nuostabų vaikiną, už kurio ką tik ištekėjau! Kadangi atvejus, kai mano vyras nueina į barą, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tą vakarą laikau labai laimingu atsiktinumu.

Nežinau, gal tai sutapimas, bet juk niekaip nebūčiau turėjusi laiko dirbdama tą darbą nuvykti į kitą miestą. Tai buvo darbo dienos vakaras.

Prisipažinsiu – likus vienai dienai iki naujojo darbo pradžios, priėmiau dar kitą, tuo metu man patrauklesnį pasiūlymą ir būsimą darbdavį palikau „ant ledo“. Negražu, bet tokia jau ta darbo rinka. Dar po penkerių mėnesių savo srityje įgavau patirties ir gavau svajonių darbą!

Visa tai įvyko todėl, kad turėjau drąsos palikti pirmąjį darbą. Gyvenime visada norisi apsidrausti, uždarant vienas duris ir atidarant kitas, akimirką laikyti rankose abiejų jų rankenas. Bet ši patirtis mane išmokė, kad taip neišeina. Vienas trenki iš visų jėgų ir tada atsidarai kitas.

Nedirbkite nekenčiamo darbo. Palikite jį ir užsiimkite tuo, kas Jums patinka. Tuomet ir pinigai, ir laimė ateis tyliai savo mažomis kojytėmis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tai buvo ta diena, kai ryte atsibudęs supratai, kad viskas šiandien pasikeis. Metei nuobodų darbą, pakvietei ją į pasimatymą, išdrįsai sau pripažinti, kad nori būti tik mama, ar nusipirkai lėktuvo bilietą į Meksiką. O gal po penkerių metų pirmą kartą paskambinai tėčiui arba nuėjai į sporto salę? Tu turi apie tai papasakoti tiems, kurie ryte vos išsiverčia iš lovos.

Būna dienų, kai nieko nebesinori arba viskas būna neįdomu. Bet būna ir tokių, kurios apverčia tavo gyvenimą. Žinai – dabar arba niekada, o vėliau atsisukęs atgal ir prisiminęs tą lemtingą pirmadienį džiaugiesi, kad tąkart nepritrūko drąsos.

Nustokime skųstis! Pasidalink savo pasakojimu, įkvėpk kitus, išdrįsk pasakyti, kad buvo sunku ir atverk savo širdies kertelę. Papasakok apie sprendimą, pakeitusį tavo gyvenimą!

Drąsiausiam skaitytojui skrisime šaunų prizą – 100 litų vertės dovanų kuponą poilsio centre „Trasalis“!

Norėdami dalyvauti konkurse, naudokitės nuorodomis žemiau arba rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Diena“:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (317)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (99)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (94)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (87)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.