Sovietmetį prisiminus: ne laikai buvo geri, bet mes buvom geri (II)

 (471)
Vyresnės kartos valkiojama frazė „prie ruso buvo geriau“ skamba kvailai. Ne vien tik užimtose žemėse žmonės anksčiau buvo laimingesni. Turiu keletą bendradarbių, skaičiuojančių mėnesius iki pensijos.
© Shutterstock nuotr.

Jų pašnekesiai dažnai sukasi apie ankstesnius laikus ir visada pabrėžiama, kad kadaise buvo kitaip, lengviau, negu dabar, guldenais viskas buvo pigiau, ir apskritai buvo geriau.

Olandai nuo rusų gyvena labai toli, apie juos nieko nežino, bet jaunystės ilgisi kaip ir mūsų senjorai. Kad ne rusai padaro laimingais, įsitikinau jau seniai, gyvendamas Austrijoje, dviejų geraširdžių nieko nestokojančių pensininkų viešbutuke. Pajamos jiems leido kas pora metų pakeisti seną automobilį nauju, pirštu bakstelėjus į gaublį nukeliauti į bet kurią pasaulio vietą. Dažnai savaitgaliais, kai pagrindiniai jų svečiai, kaimyninių šalių darbininkai, išsivažinėdavo namo, aš pasilikdavau. Vaišindami štrudeliu, šeimininkai sklaidydavo fotografijas. Ir mieliausi prisiminimai buvo ne iš kelionių po tolimus kraštus ar švenčių, o iš senų gerų laikų. Gražiausi gyvenimo metai jiems buvo tada, kai buvo ką tik vedę, kišenėje neturėdami nė šilingo atsikėlė į Linzą, kur sunkiai dirbdami metalurgijos fabrike mažai sau leido ir daug taupė. Senukas, rodydamas nespalvotas nuotraukas, didžiavosi sunkiasvoriu pakrovėju, kurį vairavo gamykloje, su grauduliu ilgėjosi mažo kambarėlio, kurį tada nuomojosi, su užsidegimu pasakojo apie pirmąjį, gerokai padėvėtą, dažnai gedusį automobilį. Ir neslėpė, kad gyveno skurdžiai, bet anksčiau vis tiek jiems buvo geriau.

Iš šių trumpų istorijų peršasi išvada, kad laimė ne „šlapiankėj“, ne pigiame autobuso talonėlyje, ne degtinėje, ne kolūkyje, komunizme, socializme ar kapitalizme, ir ne dėl to, kad buvo okupavę rusai. Anksčiau buvo geriau, nes buvom jauni. Tai galioja visur. Ne tik mano sutikti žmonės ilgisi jaunystės. Visame pasaulyje, visose tautose dauguma patiria nostalgijos jausmą. Ir niekur nuo to nepabėgsi.

Jaunystėje pasaulį matėme kitomis akimis, kitaip mąstėm. Tie patys dalykai buvo daug kartų įspūdingesni. Gamtos kampeliai, kuriuos ir dabar aplankome, buvo žymiai gražesni. Paslaptingas bekraštis svajonių Vilnius po daugelio metų liko eiliniu laiką gaišinančiu miestu. Nepažinti keliai, atradimo virpulį sukeliančios naujai aplankytos vietovės liko nevertos dėmesio. Keleto žiniasklaidos priemonių visai be reikalo su purvais maišoma stebuklinga, pilna naujų pažinčių gražuolė Palanga nebeužburia kaip kadaise, o kurortinis atitrūkimas nuo realybės – sunkiai pasiekiama svajonė.

Kaimynų sode anksčiau prinokstantis geltonšonis alyvinis obuolys nebevertas vagystės. Net pirmosios braškės „nebe tos“. O juk iš tikrųjų miestai, kaimai, pamėgtos vietos tik išgražėjo, braškės ir obuoliai liko tie patys, tik mes tapom kitokie. Bet labiausiai stebina tai, kad kalbintų žemiečių atmintyje iškyla ne tikra praeitis, bet šabloniškos, nuolat besikartojančios frazės apie gerovę, kurios iš tikrųjų nebuvo, idealizuojami neegzistavę dalykai.

Išvardinus anų laikų nepriteklius, dažnas tai priima kaip asmeninį įžeidimą. Atsitiktinai sutikta buvusi svajonių mergina, pirmoji meilė, vietoj prisiminimų, kaip iš pamokų bėgdavom bučiuotis, kažkodėl prisimena gerą „Žigulį“, vietoj įspūdingiausios gyvenimo nakties, kai ant piliakalnio besikalbėdami sulaukėm saulėtekio, o išsiskiriant dar nebuvo pasakyti visi žodžiai, prisimena valdiškus butus.

Paklausiu, kodėl dabar važinėja su keleto metų senumo „Audi“, juk už tuos pinigus galima nusipirkt naują „Žigulį-ketvirtuką“ (juos tebegamina iki šiol). Pasidomiu, ar labai bloga gyventi nuosavame name, gal labiau patiktų keliolika metų laukt valdiško buto. Ir baigusi aukštąjį mokslą, turinti gerą tarnybą, visada puošniai besirengianti pirmoji meilė pareiškia, kad mums nebėra apie ką šnekėt.

Kodėl taip yra? Kas priverčia žmones aukštint tai, ko nebuvo? Atsakymas vienas – tai yra todėl, kad daugybe būdų, be atvangos į galvą kalama iškreipta tiesa. Siekdami savo tikslų melo skleidėjai nebijo nieko, darbuojasi keliais frontais ir vienas iš jų, labai reikšmingas ir visad suveikiantis – nostalgija. Jausmas, kuris užkliudo daugumą. Seni partiečiai nori priverst jaustis dėkingais už praeitį, skolingais už gražiausius metus, tikėti, kad tai galima sugrąžint. Tik agitatoriai negali priversti būt dėkingiems už tai, kad kadaise patinkančiai mergaitei pažiūrėjus į akis suvirpėdavo širdis.

Ne komunistų dėka šokant lėtą šokį po pilvą skrajojo drugeliai ir ne socializmui esam dėkingi už pirmąją meilę. Jie supranta, kad tyrų jausmų, tikėjimo lengvai išsipildančiomis svajonėmis, nerūpestingumo ir viso to, kas sukelia nostalgiją, nei perpaišius valstybių ribas, nei pakeitus žmones valdžioje, nei sulaukus „gero caro“ sugrąžint neįmanoma. Gerą dešimtmetį kartodami tą patį, manipuliuodami informacija, propagandistai iš atminties ištrindami tai, kas svarbiausia – emocijas ir ryškius jausmus, pavogė mūsų jaunystę. Permalė ją, sugromulojo, atrajojo ir išvėmė suniekintą, sukiaulintą nupigintą iki ėdesio ir degtinės, tarytum tai būtų svarbiausia, lyg vien dėl to gyventumėm, tarytum visas džiaugsmas būtų prikimštas skrandis.

Politikų kliedesiai parodo, kaip nuvertini žmonės ir kokių kvailių jiems reikia. Lietuvos „elitas“ nepakilo aukščiau kolūkio agronomo lygio. Svarbu kažką pasakyt, o kvaila liaudis neturės išeities, patikės. Atsilikę nuo pasaulyje vykstančio progreso, nepavejantys greito gyvenimo ritmo, kas kelerius metus apsikeičiantys portfeliais ir kėdėmis brežnevinio mentaliteto politikai stengiasi visą tautą kuo labiau izoliuoti nuo tiesos.

Per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus valdžia labai mažai tarnavo eiliniam žmogui. Iš pradžių plušėjo privatizuodama, dabar stengiasi, kad tie privatizuotojai maksimaliai uždirbtų. Keitėsi valdančios partijos, bet mokesčiai kaip buvo „progresyviniai“ (kuo mažesnės pajamos, tuo didesnį procentą atseikėji) taip ir liko, kaip buvo varganas darbo apmokėjimas, toks ir liko (...).

Lietuva – savarankiška valstybė, viena iš Europos Sąjungos šalių, kurioje privalėtų klestėti vakarietiška tvarka su vyraujančia vidutine klase. Žiūrint į žemėlapį mes – vakaruose. Bet viešoji nuomonė – toli rytuose. Tautos nuotaikos valdomos iš Kremliaus. Ne tik mūsų politikams, bet ir rusų carui reikia nepilnavertės lengvai valdomos masės, nelaimingų kompleksuotų jį supančių tautų, kurios, atėjus laikui, nesipriešins, o parklupę sutiks kaip išvaduotoją. Tai tęsiasi nuo neatmenamų laikų. Rusų imperija niekada nieko neužgrobė, jie tik „vadavo“ ir „gelbėjo“ (...).

Televizijos, interneto ir tūkstančių gandų skleidėjų pagalba bandoma įspraust į smegenis kliedesius, kad tarybiniais laikais visi buvo pasiturintys, gyvenimo kokybė vos neprilygo vakarietiškai ir visa tai galima sugrąžint. Kad kažkur yra stebuklinga laimingų piliečių šalis, kur viskas likę „kaip anksčiau“. Kad yra išskirtinė nacija, kuri išgelbės nuo visų negandų. Vėlgi iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyt, kad nėra nė vienos šalies, kur būtų sustojęs laikas. Ir nėra nė vienos išskirtinės nacijos. Kur bebuvau, geriau pažinus žmones apimdavo savotiškas nusivylimas, nes visur tas pats. Sutiksi ir plepių, ir tylenių, išmintingų ir kvailų, piktų ir linksmų, piktdžiugiškų ir pasiryžusių padėt. Gerus ir blogus žmones Dievulis surūšiavo ne pagal tautybes, o visur išbarstė maždaug tolygiai. Todėl vienos tautos aukštinimas kitų maišymo su purvais sąskaita kvepia nacizmu.

Bet koks melas žemina, o melas apie mūsų praeitį – ypatingai. Propagandistai iš visų jėgų stengiasi tautą padaryti pagal botago pliaukštelėjimą vienodai baubiančia banda. Maža to, jie kala į galvas, kad už laimingas jaunystės dienas turim dėkot komunistų partijai, dabartiniams tos partijos tradicijų tęsėjams, sužlugusiai sąjungai, rusams ir dar bala žino kam. Bet melo genijai klysta. Mes nebuvom ir nesam gyvuliai. Už savo jaunystę niekam neskolingi. Ne sovietiniai laikai buvo geri, bet mes buvom geri. Ne komjaunimo sekretorių paistalai mus padarė šauniais, bet mes buvom šaunūs. Jie sakė vienaip, mes netikėjom, darėm savaip ir buvom teisūs. Bet kuris laikmetis įsimintinas tuomet gyvenusių žmonių dėka. Skurdžią, vogimu ir melu paremtą epochą įsimintina padarėme mes. Buvome ryškūs, saviti, neeiliniai ir pilką laikmetį pavertėm spalvingu. Tikėjom, kad galim pakeisti pasaulį ir jį pakeitėm.

Žemėje yra apie keturiasdešimt šalių, gyvenančių geriau už mus (yra į ką lygiuotis). Likusios norėtų gyventi taip kaip mes. Maisto, pinigų, automobilių, daiktų, pramogų Lietuvos žmonės turi tiek, kiek niekada neturėjo. Bet politikai sočius piliečius pavertė bėdžiais, matančiais tik blogį, nes kas keletą metų jiems nieko kito nelieka, kaip gelbėtis melu apie šviesų rytojų, sugrąžintą praeitį ar panašiais atsibodusiais nusišnekėjimais. Atrodo, kad kaimynų carui reikia nelaimingų aplinkinių tautelių, nes grobuonis nori būti sutiktas kaip išvaduotojas ir laimės nešėjas. O mums gyvenimas duotas tik vienas. Tad ar verta kasdien dejuot ir ilgėtis nebūtų dalykų dėl oligarchus globojančių politikų savanaudiškų tikslų?

Ar verta būti maža molio kruopele, iš kurio lipdoma nelaiminga statula. Ar verta ištisai stenėti, nes tai patinka rusų carui? O gal labiau verta matyti tai, kas teigiama, gražu, būti patenkintu ir negirdint progresą stabdančių niurgzlių kurti sau gerovę? Gal labiau verta būt ne „liaudies masių“ smiltele, aklai kartojančia internete perskaitytas svetimas mintis, o asmenybe su savo pasauliu ir savo nuomone? Nusisukus nuo propagandos, tai nesunkiai įmanoma, nes kiekvienas esam savitas, kiekvienas esam ryškus, tik nereikia pasiduot gniuždomiems ir būt „kaip visi“.

Kiekvienas mūsų jaučia ilgesį savo asmeniniams jaunystės išgyvenimams, kiekvieno prisiminimai unikalūs. Nostalgija, ištrindama negandas ir nepriteklius, mūsų smegenyse sukūrė savotišką ramų užutėkį, į kurį parplaukus iš kasdieninės bukos informacijos blaškomos jūros, visada galima rasti užuovėją ir nusiraminimą. Todėl labai svarbu šį užutėkį išsaugot nepraradusį pirmykščio žavesio, nieko į jį nepriimt, niekam neleist drumst tyro vandens ir, svarbiausia, nepakliūt vergu į tūkstančiais irklų pagal vieną komandą varomą, sukiužusią, visų vėjų blaškomą politikų melo baržą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tai ˜– antroji pasakojimo apie sovietmetį dalis.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (61)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (162)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.