Sostinės šunų vedžiojimo aikštelės šiurpina šeimininkus

 (35)
Vos prasidėjus žiemos sezonui, kai anksti temstant ir gerokai vėliau švintant tamsoje vaikščioti tampa ne taip ir jauku, o keturkojis, žinoma, nepraranda poreikio eiti į lauką, vis aktualesnės tampa vietos, kur galima saugiai pavedžioti savo augintinį. Deja, žvelgiant į bendrą didžiuosiuose Lietuvos miestuose esančių šunims skirtų aikštelių kiekį ir kokybę, keturkojus auginantys asmenys nedvejodami renkasi tamsų parką ar greta esantį mišką.
Šunų aikštelė Antakalnyje

Ar žmonės reikalauja per daug?

Pagrindiniai šunų augintojų įvardijami poreikiai - šviesa, tvora ir „normalus reljefas“. Tačiau tamsiu paros metu daugelį aikštelių galima rasti tik apgraibomis, vartelius uždaryti tik pasitelkus ne mažą fizinę jėgą, o ką jau kalbėti apie privalomo inventoriaus reikalavimus. Įdomiausia tai, kad vargu, ar ši problema egzistuoja dėl lėšų trūkumo.

Nėra už ką?

Dauguma šunų augintojų žino, kad Lietuvoje egzistuoja savivaldybių renkama metinė arba mėnesinė rinkliava už augintinio laikymą. Vilniaus mieste naminį gyvūną (tiksliau šunį arba katę) įsigijęs asmuo turi sumokėti ne tik registracijos mokestį 40 lt, tačiau ir kas mėnesį už augintinio laikymą bute valstybei sumokėti nuo 5 iki 60 lt už šunį bei nuo 2 iki 4 lt už katę.

Mano žiniomis, visa ši rinkliava per mėnesį siekia apie 17 tūkst. litų ir virš 200 tūkst. litų per metus. Kyla klausimas, kur dingsta dalis šios sumos, savivaldybių atstovų pažadėtos šunų vedžiojimo aikštelių įrengimui ir priežiūrai?

Kol nėra čia, nebus niekur?

Antakalnis – šiuo metu vienas seniausių ir prestižiškiausių Vilniaus rajonų, strategiškai patogi gyvenama vieta su daugybe šalia įsikūrusių įvairių paslaugų įmonių. Tai rajonas, bene kasdien tarpine kelionės stotele tampantis daugeliui vilniečių. Deja, valstybės lėšų keturkojų augintojų gerovei čia taip pat nematyti.

Štai pasivaiksčiojimas šalia Simono Daukanto gimnazijos esančioje šunų aikštelėje gali tapti netgi pavojingas ne tik augintinio, bet ir jo šeimininko sveikatai. Nepaisant tvoroje esančių apie 30 cm siekiančių skylių, aikštelė „nusėta” duobėmis, neva „užpildytomis“ plytomis ir akmenimis.

Šiurpus vaizdas ir visai greta esančiuose Žirmūnuose. Štai šiame rajone išssiruošę pavedžioti savo keturkojį, galite sugaišti ne vieną valandą klajodami ir bergždžiai ieškodami žemėlapyje nurodyto objekto – šunų aikštelės. Deja, anksčiau ar vėliau teks suvokti, jog apgriuvusi medinė siena Paneryje ir yra tikrasis Jūsų kelionės tikslas.

Ką žada įstatymas?

Pagal gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles, aikštelės turi būti aptvertos 1,5 metro aukščio tinkline tvora, prižiūrimos pagal sanitarinius higienos reikalavimus ir teritorijų priežiūros taisykles bei nuolat valomos, o tamsiu paros metu – apšviestos.

Deja, daugumai sostinės aikštelių tokie reikalavimai išlieka tik formalumai, nes vienose tvora – per žema, kitose – inventorius sulūžęs, o apie apšvietimą išvis negali būti nė kalbos. Tikriausiai taip „tykiai“ vienas po kito ir išnyks šie žemėlapiuose pažymėti objektai. Na, idėja gal ir aiški, juk jiems skirtas lėšas vis tiek, matyt, rasime, kur panaudoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dešimtokas: atsiprašau, kad per mane norima ilginti mokslo metus (74)

Esu paprastas dešimtokas-gimnazistas. Iš 30 mokinių klasėje mano visų dalykų bendras vidurkis mane pastato į 21 vietą, ir aš šiais mokslo metais esu praleidęs daugiau nei 150 pamokų. Po švietimo ir mokslo ministrės pasisakymų, kodėl esą norima ilginti mokslo metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – dėl tokių kaip aš. Dėl to apgailestauju.

Ieškau darbo – darbdavių elgesys parodė, kad jiems esu nereikalinga (158)

Labai sugraudino publikuota Žanetos istorija – net norėjau paprašyti jos kontaktų ir kažkaip pagelbėti. Šiuo metu esu bedarbė (turiu kuo užsiimti – yra marios knygų, kurių anksčiau negalėjau perskaityti, tai laiko neužtekdavo,tai buitiniai darbai), remontuoju viską pati, nes tik dabar man pradėjo mokėti bedarbio pašalpą, reikia kaip Žanetai taupyti kiekvieną eurą.

Gyvenu Vilniuje ir uždirbu tiek, kad kiti gali pavydėti: štai jums planas, kaip to pasiekti (227)

DELFI publikuotos 25-erių metų jaunuolio mintys apie jo uždirbamą atlyginimą paskatino pasidalinti savo patirtimi DELFI diskusijų skiltyje ir kitus panašaus amžiaus skaitytojus. Skelbiame vieno iš jų nuomonę, kuri galėtų suteikti paskatos dabartiniams moksleiviams, kaip siekti gerai apmokamo ir patinkančio darbo. Išsakytos mintys susilaukė didelio kitų skaitytojų palaikymo.

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (191)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Merginą butas nuomai iškart sužavėjo – tik vėliau sužinojo gėdingą „šeimininkės“ planą (123)

Esu studentė, kartu su draugu praėjusios vasaros rugpjūčio mėnesį pradėjome ieškoti vieno kambario buto nuomai. Kadangi tuo metu, sužinoję kur įstojo, į miestą atvyksta daug naujų studentų, jie pradeda ieškoti buto, rasti namus nuomai vasaros pabaigoje nėra lengva. Daugelis butų greit išnuomojami, kainos gana didelės, o visi bendrabučiai – užimti, tad bet koks naujas skelbimas iškart sudomina. Taip greit mažėjant butų pasirinkimui, atsirado vienas naujas skelbimas, kuris iškart patraukė akį.