Smulkiojo verslininko atsakas: mokyklų bėda – visai ne mokytojai

 (23)
Miela verslininke, malonu, kad taip nuoširdžiai dirbate, siekiate kokybės ir dar laiško į DELFI brūkštelėjimui laiko atrandate. Deja, aš jūsų laiškui paoponuosiu.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Visų pirma, jūs pamiršote, kaip veikia mūsų švietimo sistema. Įsivaizduokite, kad turite vieną užsakovą, nustatantį prekės parametrus, kokybę (net jei šie dalykai su logika prasilenkia) ir kainą, kurią jums mokės. Jūs turite pseudomonopolį, su niekuo konkuruoti nereikia (nebent net už tuos pinigus darote tokį tragišką produktą, kad laikas nuo laiko krovinys sugrįžta), tačiau užsakovas vis stengiasi sutaupyti, siekti ekonomijos bet kokia kaina, tad laikas nuo laiko su kuriuo nors jūsų konkurentu-kolega atsisako bendradarbiauti ir šis bankrutuoja, o užsakymai nukeliauja kitam, didesniam.

Atrodo logiška, bet kaip ten su prekės kokybe? Pasižiūrite į reikalavimus ir susimąstote, kad kiniškas produktas pagal šiuos kriterijus turėtų būti geresnis nei tas, kurį jums (ir kitiems) užduota pagaminti. Ar esate bent kartą nusistebėjusi, kokie nekompetetingi darbuotojai ateina dirbti? Ar esate kada pasipiktinusi vaikų, paauglių neraštingumu? Jei taip, pati matote, kokį produktą mokyklos gamina, ir ne todėl, kad ten atgrubnagiai dirba (nors yra ir tokių), bet todėl, kad tokie reikalavimai ir tokios programos.

Bėda sisteminė, ją pataisytų didesnės investicijos ir protingi programų koregavimai. Bet ar mūsų vargšų valstybė, kur Seimo nariai leksusus lizinguojasi už rašalpinigius, sutiks mokėti daugiau, ar ten dirbantys specialistai sutiktų atsakingiau pažiūrėti į programas? Abejoju. O tie vaikai, tai produktas, kuris pelną nešti pradės po mokyklos ir studijų, žodžiu, po 10-16 metų. Ilgas periodas ar ne? Žinoma, tinkamai investavus, šios investicijos grąža gali būti milžiniška – drąsūs, brandūs, protingi, kritinį mastymą turintys, žingeidūs ir už savo tapatybę pakovoti bei didesnį atlyginimą išsiderėti sugebantys žmonės – tai tarsi kariuomenė, vietoje ginklo naudojanti protą ir žinias. Deja, reikia daug investuoti ir tai daryti žiūrint 10-16 metų į priekį. Ar taip toli žiūrite, gerbiama verslininke? Manau, ne kiekvienas mūsų švietimo sistemos pagamintas ekonomistas taip toli į ateitį strateguoti sugeba (tie, kurie tikrai moka pagaminti tokius ekonomistus, tegu atsiunčia kontaktus į DELFI, aš labai norėčiau su jais susipažinti ir pasimokyti, net ne už ačiū).

Dėl mokyklų stambinimo ir važiavimo 20 km į jas – kita bėda. Tarkime, jūs turite savo namą, už 5 kilometrų į vakarus gyvena vienas kaimynas, už 5 kilometrų į rytus kitas, už 5 kilometrų į šiaurę – trečias, na, o pietuose už 5 kilometrų yra jūsų darbovietė. Jūs ir vienas iš kaimynų – inžinieriai, darbe turite būti 5 val. ryto, kiti – vadybininkai, darbą pradeda 9 ryto. Kaip manote, ar efektyvu taip važinėti kiekvienam savo automobiliu kas dieną? Gal geriau visiems būtų už puskilometrio nuo darbovietės gyventi? Lygiai taip su kaimais. Kad surinktum iš kaimų ir vienkiemių visus vaikus, reikalingos išlaidos, vaikai gaiš savo laiką autobusiukuose, laiką, kurį geriau būtų praleidę miegodami, mokykloje mieste sėdės perpildytoje klasėje ir gaus nepakankamai pedagoginio dėmesio. Su kaimų mokyklomis gi taip pat ne išeitis – jos mažos ir skaičiuojant mokytojų kiekį, pastato dydį vienam mokiniui, neefektyvios. Sprendimas vienas – likviduoti visus kaimus ir visus žmones iškelti arčiau miestų. Kaip manote, daug norinčių kraustytis bus?

Nors sprendimas visai nieko, ir beje, vis daugiau norinčių atsiranda (ir kraustosi net ne į artimiausią, bet į kitos šalies miestą), o likę virkauja, kad „kaimas nyksta“, liūdesį stipriu alumi užgerdami. Aš apskritai siūlyčiau „išsišakojančio medžio“ principą – didelis miestas, aplink jį 10-30 km atstumu šiek tiek mažesni penki miestai, aplink juos panašiu atstumu – dar mažesni, o visokių kaimelių ir sodybų apskritai atsisakyti, arba tegu norintys jose gyventi patys už viską (sniego valymą, tarnybų atvažiavimą) ir susimoka.

Na, o dėl paramos mokyklai, kurioje mokosi jūsų vaikas, tai aš jums pritariu. Tik yra vienas BET – tos mokyklos direktorių visi, kurie remiate mokyklą, turite labai gerai pažinoti ir juo labai pasitikėti, jis pats taip pat turi būti labai kompetetingas, parinkti gerus specialistus. Priešingu atveju jūsų pinigėliai bus iššvaistyti viešiesiems pirkimams ir nusės kažkieno kito kišenėje arba jūsų vaikus mokys savo pykčio nesuvaldantis mokytojas. Galite mokyklą paremti ir natūra – nupirkti kokios nors įrangos ar panašiai, šiems dalykams netgi turėtų būti mokesčių lengvatos. Ir rezultatas toks, kad mokyklos, kurių tėveliai nėra verslininkai ir todėl automatiškai negauna tiek daug paramos, išugdys puikius vagis ir plėšikus, kurie puikiai mokės jūsų automobilį aplupinėti, nebent įvesite lygybės principus, kad jūsų remiamoje mokykloje privalės mokytis ir keli remtinų šeimų vaikai.

Pabaigai norėčiau priminti terminą „demokratija“ iš „Wikipedijos“: „Demokratija (gr. δῆμος 'liaudis' + κρατῶ 'valdau') reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus.“ Taigi, mes išsirinkome savo atstovus, kad už mus darytų valstybėje sprendimus. O ką jūs, gerbiama verslininke, darote, jei jūsų pavaduotojas įmonėje jus netinkamai atstovauja? Greičiausiai su juo tinkamai pasikalbate, arba, jei pokalbis neduoda rezultato, atimate iš jo teisę jus atstovauti.

Siūlau šį principą pritaikyti ir tiems, už kuriuos balsavote – su jais bendradarbiauti, o jei jaučiatės neatstovaujama, imtis priemonių. Neabejoju, kad ne jūs viena kokią nors problemą turite, o apjungus jėgas rezultatą pasiekti galima daug greičiau. Sėkmės versle!

Pasirašo: taip pat smulkus verslininkas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo patirtį? Pasidalinti savo mintimis? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (317)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (99)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (94)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (87)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.