Škotijoje lietuvė jautėsi kaip naminis gyvūnėlis

 (258)
„Praėjus trims mėnesiams būčiau buvusi labai laiminga, jei būčiau išgirdusi bet kokį keiksmažodį, kad tik jis būtų ištartas lietuviškai!“, - pusmetį, praleistą Škotijoje, prisimena Rima. Išvykusi nemokėdama kalbos, iš pradžių ji svečia šalimi žavėjosi, tačiau po kurio laiko suprato – jaustis lyg naminiam gyvūnėliui, kuriuo rūpinamasi, bet pačiam nieko daryti nepavyksta, ji nenori.
Niujorke vykstančiame madų šou “Apsirengęs kiltu” (škotišku sijonėliu) dalyvauja netgi mažas šunelis.
© Reuters/Scanpix

Su kuo tik pašnekėdavau, praktiškai kiekvienas žmogus galėdavo papasakoti, kad jo šeimos narys,(draugas, giminaitis) yra išvykęs į užsienį užsidirbti ir kaip jam sekasi.O sekdavosi lyg ir neblogai, ypač jaunimui (o gal nepasakodavo, jei nesisekdavo?). Smalsu ir man pabandyti, labai smalsu.

Nebepriklausau jaunimui, nemoku anglų kalbos, tačiau ir tokie gi važiuoja - ir nieko, neprapuola...O čia kaip tik buvau atleista iš darbo, taigi, nieko nelaukdama, susiradau giminaitę Škotijoje, kuri mielai sutiko mane kurį laiką priglausti ir net padėti susirasti darbą.

Taigi, išvykau iš Lietuvos jau vėlų rudenį ir išsyk buvau pakerėta neregėtu šalies grožiu. Jūra, o, jūra! Seniau kasmet išleisdavau nemažą sumą pinigų, kad tik galėčiau nors kelias valandas praleisti Palangoje, arba pusdienį pasideginti Šventosios paplūdimyje, na, o jei nusišypsodavo laimė atsirasti Nidoje, kur susilieja marios su jūra, taip ir stovėdavau žado netekusi ir pamiršusi viską aplinkui.

Dabar jūrą mačiau kasdien. Kasdien galėjau braidyti, žvelgti į baltas bangų keteras, fotografuoti kriaukles. Net naktį pabudusi prieidavau prie lango žvilgtelėti - potvynis dabar ar atoslūgis? Giminaitė mielai supažindino mane su Edinburgu, kurio širdyje ant kalno stūkso išdidi pilis, o prie kalno papėdėje esančio ežeriuko gulbės ir antys prieina prie žmogaus arti arti ir reikalauja duonos, o balandžiai net nereikalauja - patys tupia ant peties, ant rankos ir griebia duoną. Parodė ji ir mažus, jaukius miestelius, kur po medžius šokinėja voverės, kur ant tako ramiai sau tupi laukinis triušis ar per gatvę krypuodamas eina fazanas...

Dirbau mažame fabrikėlyje (tiesa, ne kasdien, nešiodavau ir kraudavau tokias dėžutes). Praėjo savaitė, kita, ir jau galėjau leisti sau užeiti į „svarainių“ parduotuvę - taip, taip, „svarainių“, kur galima įsigyti prekių po svarą. O ką? Juk puiku nusipirkti už du svarus tris sukabintas poras kojinių ar už vieną svarą - porą reikalingų pirštinių, ar net lietuviškos „Pergalės“ saldainių dėžutę...

Tai buvo jau mano uždirbti pinigai, kurių dalį pamažu taupiau vežtis į Lietuvą. Taip praėjo koks mėnuo ir viskas atrodė lyg ir neblogai, jei ne keistos mintys mano galvoje... Atslūgus susižavėjimo bangai pradėjau į viską žiūrėti kritiškai. Škotijoje gyvenantys žmonės, nors ir malonūs, man pasirodė negražūs - gan tipiškas vaizdas, kai moteris, pavyzdžiui, vedasi du šunis. Šunys prižiūrėti, su paltukais, su kaspinukais, o pati moteris, matosi, gerą pusmetį jau nebuvusi kirpykloje.

Arba eina vaikinas su puikia striuke. Nevalingai nuleidžiu akis ir matau jo purvinus batus ir apibrizgusius džinsus. O pamatyti moterį, kaip įprasta Lietuvoje, avint batelius ant aukštų kulnų - retenybė. Didžiausią juoką sukėlė plakatas ant parduotuvės durų, skelbiantis, kad į parduotuvę negalima užeiti vilkint...pižama!

Praėjus porai mėnesių kritiškos ir liūdnos mintys mane atakavo dar labiau. Staiga suvokiau, kokia esu vieniša svetimoje šalyje. Aštuonias valandas dirbi salėje, pilnoje žmonių, ir su jais gali pasišnekėti tik gestais, kadangi jie kalba anglų, čekų, lenkų kalbomis. O atėjus laisvadieniui gali miegoti, valgyti, gali įlipti į autobusą ir nuvažiuoti į kitą miestelį, bet su niekuo negali pasišnekėti!

Praėjus trims mėnesiams būčiau buvusi labai laiminga, jei būčiau išgirdusi bet kokį keiksmažodį, kad tik jis būtų ištartas lietuviškai! Apie tokią prabangą kaip lietuviška knyga net svajoti nedrįsau.Taigi, pradėjau braukti dienas kalendoriuje ir skaičiuoti, kiek dar liko iki išvykimo.

Praėjo dar mėnuo. Buvo pavasaris. Pievose žydėjo laukiniai narcizai ir buvo labai gražu. Pajutau nenusakomą norą užeiti į kokią kavinę, na, kaip įprasta Lietuvoje. Pasakiau apie tai savo giminaitei, tačiau ji į tai pažiūrėjo kažkaip skeptiškai ir atsakė - „Tai yra brangu, o kavos galime ir namuose išgerti“. Tuomet pridūrė - „gal nuvažiuokim į svečius, pažiūrėsi, kaip žmonės gyvena“.

„Į svečius“ atrodė taip - žmonės mus sutiko maloniai, pasiūle arbatos ar kavos, visi su dideliais pilnais puodeliais susėdo ant kilimo ir bendravo. Žinoma, angliškai. Aš nebendravau, nes kalbos nesuprantu, tik šypsojausi vieną valandą, antrą, trečią... Paskui šypsotis praėjo noras... Važiuojant namo jaučiausi lyg koks naminis gyvūnėlis, kurį myli, glosto, juo rūpinasi, tačiau jis gyvena lyg stiklainyje, viską mato, o padaryti savarankiškai nieko negali...

Praėjus pusei metų pagaliau įsėdau į lėktuvą. Mintys sukosi dvejopos. Buvau labai dėkinga savo giminaitei už jos nuoširdų rūpestingumą, už galimybę pažinti Škotiją. Buvo ir kitų minčių, tiksliau, keli neapsakomai stiprūs norai:

1. Važiuoti autobusu ir girdėti žmones tarpusavyje kalbant man suprantama kalba;
2. Pamatyti troleibusą;
3. Apsiauti batus ant aukštų kulniukų;
4. O svarbiausia - jaustis pačiai savimi, o ne mylimu žvėreliu už stiklo sienos...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dvyliktokas kreipėsi į bendraamžius: būtų pats metas suprasti, kad ne „aplinka kalta“ (7)

Išsyk po 2017 metų anglų kalbos egzamino su draugais ironiškai juokavome, kad nespėsime grįžti namo, o internetas jau lūš nuo antraščių „Abiturientai darsyk žlugdomi neįmanomomis egzaminų užduotimis“. Na, juokai juokais, bet panašu, kad dalis abiturientų pasiruošti vienam iš rimčiausių testų akademiniame kelyje ir vėl nesuspėjo. Visai kaip kelininkai, užklupti netikėtos žiemos sausio mėnesį.

Anglų egzaminą laikiusi abiturientė: prisipažinsiu, užduotys mane išties nustebino (26)

Šeštadienį kaip ir dauguma abiturientų laikiau anglų kalbos valstybinį brandos egzaminą (VBE). Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad neseniai laikiau ir tarptautinį IELTS egzaminą, kuriame surinkau 7,5 balus, kas, jei neklystu, atitinka C1 lygį.

Programuotojo nuomonė apie „Linkomaniją": darykime taip, kad būtų geriau daugumai (14)

Pamatęs ir perskaitęs DELFI straipsnius, kad LATGA teisme per interneto ryšio tiekėjus ginčijasi dėl „Linkomanija.lt“ dalinimosi rinkmenomis (angl. torrent) svetainės, pagalvojau, kad norėčiau pasidalinti ir savo mintimis. Iškart pasakysiu, kad esu už tai, kad autoriai uždirbtų – kiekvienas už savo darbą nori gauti užmokestį, už kurį galėtų oriai gyventi. Bet esu prieš tai, kad žmonėms būtų ribojama prieiga prie kultūros, mokymo ir kitokių išteklių (toliau supaprastinimui naudosiu žodžių junginį „kultūros išteklių“).

Atsakymas tiems, kurie mėgsta sakyti, kad „tiesiog reikia daugiau dirbti“ (206)

Tiek žiniasklaidoje, tiek savoje aplinkoje girdime, matome ar kitaip susiduriame su situacija, kai koks nors žmogus pasiskundžia sunkiu gyvenimu ir negalėjimu oriai pragyventi iš mažo atlyginimo. Tokiose situacijose visada atsiranda į pagalbą atskubantys visažiniai patarimų dalintojai, kurie mėgsta bėdžiams patarti: „Esate patys kalti – dirbkite daugiau, sunkiau, ir galėsite gerai gyventi“. Ką gi, pabandykime į šį patarimą pažvelgti kitu kampu ir panagrinėti plačiau.

Po anglų egzamino – dvyliktoko nusivylimas: ne kiekvienas anglas išlaikytų vieną jo dalių (82)

Jokio streso prieš anglų egzaminą nejaučiau. Praėjusiais metais jį laikę dvyliktokai sakė, kad tikrai nebuvo sunku, taip pat ir bandomąjį egzaminą laikėme pagal jų užduotis ir tikrai buvo lengviau. Bandomajame egzamine surinkau 80 proc., o iš egzamino net nežinau ko tikėtis.