Škotijoje lietuvė jautėsi kaip naminis gyvūnėlis

 (258)
„Praėjus trims mėnesiams būčiau buvusi labai laiminga, jei būčiau išgirdusi bet kokį keiksmažodį, kad tik jis būtų ištartas lietuviškai!“, - pusmetį, praleistą Škotijoje, prisimena Rima. Išvykusi nemokėdama kalbos, iš pradžių ji svečia šalimi žavėjosi, tačiau po kurio laiko suprato – jaustis lyg naminiam gyvūnėliui, kuriuo rūpinamasi, bet pačiam nieko daryti nepavyksta, ji nenori.
Niujorke vykstančiame madų šou “Apsirengęs kiltu” (škotišku sijonėliu) dalyvauja netgi mažas šunelis.
© Reuters/Scanpix

Su kuo tik pašnekėdavau, praktiškai kiekvienas žmogus galėdavo papasakoti, kad jo šeimos narys,(draugas, giminaitis) yra išvykęs į užsienį užsidirbti ir kaip jam sekasi.O sekdavosi lyg ir neblogai, ypač jaunimui (o gal nepasakodavo, jei nesisekdavo?). Smalsu ir man pabandyti, labai smalsu.

Nebepriklausau jaunimui, nemoku anglų kalbos, tačiau ir tokie gi važiuoja - ir nieko, neprapuola...O čia kaip tik buvau atleista iš darbo, taigi, nieko nelaukdama, susiradau giminaitę Škotijoje, kuri mielai sutiko mane kurį laiką priglausti ir net padėti susirasti darbą.

Taigi, išvykau iš Lietuvos jau vėlų rudenį ir išsyk buvau pakerėta neregėtu šalies grožiu. Jūra, o, jūra! Seniau kasmet išleisdavau nemažą sumą pinigų, kad tik galėčiau nors kelias valandas praleisti Palangoje, arba pusdienį pasideginti Šventosios paplūdimyje, na, o jei nusišypsodavo laimė atsirasti Nidoje, kur susilieja marios su jūra, taip ir stovėdavau žado netekusi ir pamiršusi viską aplinkui.

Dabar jūrą mačiau kasdien. Kasdien galėjau braidyti, žvelgti į baltas bangų keteras, fotografuoti kriaukles. Net naktį pabudusi prieidavau prie lango žvilgtelėti - potvynis dabar ar atoslūgis? Giminaitė mielai supažindino mane su Edinburgu, kurio širdyje ant kalno stūkso išdidi pilis, o prie kalno papėdėje esančio ežeriuko gulbės ir antys prieina prie žmogaus arti arti ir reikalauja duonos, o balandžiai net nereikalauja - patys tupia ant peties, ant rankos ir griebia duoną. Parodė ji ir mažus, jaukius miestelius, kur po medžius šokinėja voverės, kur ant tako ramiai sau tupi laukinis triušis ar per gatvę krypuodamas eina fazanas...

Dirbau mažame fabrikėlyje (tiesa, ne kasdien, nešiodavau ir kraudavau tokias dėžutes). Praėjo savaitė, kita, ir jau galėjau leisti sau užeiti į „svarainių“ parduotuvę - taip, taip, „svarainių“, kur galima įsigyti prekių po svarą. O ką? Juk puiku nusipirkti už du svarus tris sukabintas poras kojinių ar už vieną svarą - porą reikalingų pirštinių, ar net lietuviškos „Pergalės“ saldainių dėžutę...

Tai buvo jau mano uždirbti pinigai, kurių dalį pamažu taupiau vežtis į Lietuvą. Taip praėjo koks mėnuo ir viskas atrodė lyg ir neblogai, jei ne keistos mintys mano galvoje... Atslūgus susižavėjimo bangai pradėjau į viską žiūrėti kritiškai. Škotijoje gyvenantys žmonės, nors ir malonūs, man pasirodė negražūs - gan tipiškas vaizdas, kai moteris, pavyzdžiui, vedasi du šunis. Šunys prižiūrėti, su paltukais, su kaspinukais, o pati moteris, matosi, gerą pusmetį jau nebuvusi kirpykloje.

Arba eina vaikinas su puikia striuke. Nevalingai nuleidžiu akis ir matau jo purvinus batus ir apibrizgusius džinsus. O pamatyti moterį, kaip įprasta Lietuvoje, avint batelius ant aukštų kulnų - retenybė. Didžiausią juoką sukėlė plakatas ant parduotuvės durų, skelbiantis, kad į parduotuvę negalima užeiti vilkint...pižama!

Praėjus porai mėnesių kritiškos ir liūdnos mintys mane atakavo dar labiau. Staiga suvokiau, kokia esu vieniša svetimoje šalyje. Aštuonias valandas dirbi salėje, pilnoje žmonių, ir su jais gali pasišnekėti tik gestais, kadangi jie kalba anglų, čekų, lenkų kalbomis. O atėjus laisvadieniui gali miegoti, valgyti, gali įlipti į autobusą ir nuvažiuoti į kitą miestelį, bet su niekuo negali pasišnekėti!

Praėjus trims mėnesiams būčiau buvusi labai laiminga, jei būčiau išgirdusi bet kokį keiksmažodį, kad tik jis būtų ištartas lietuviškai! Apie tokią prabangą kaip lietuviška knyga net svajoti nedrįsau.Taigi, pradėjau braukti dienas kalendoriuje ir skaičiuoti, kiek dar liko iki išvykimo.

Praėjo dar mėnuo. Buvo pavasaris. Pievose žydėjo laukiniai narcizai ir buvo labai gražu. Pajutau nenusakomą norą užeiti į kokią kavinę, na, kaip įprasta Lietuvoje. Pasakiau apie tai savo giminaitei, tačiau ji į tai pažiūrėjo kažkaip skeptiškai ir atsakė - „Tai yra brangu, o kavos galime ir namuose išgerti“. Tuomet pridūrė - „gal nuvažiuokim į svečius, pažiūrėsi, kaip žmonės gyvena“.

„Į svečius“ atrodė taip - žmonės mus sutiko maloniai, pasiūle arbatos ar kavos, visi su dideliais pilnais puodeliais susėdo ant kilimo ir bendravo. Žinoma, angliškai. Aš nebendravau, nes kalbos nesuprantu, tik šypsojausi vieną valandą, antrą, trečią... Paskui šypsotis praėjo noras... Važiuojant namo jaučiausi lyg koks naminis gyvūnėlis, kurį myli, glosto, juo rūpinasi, tačiau jis gyvena lyg stiklainyje, viską mato, o padaryti savarankiškai nieko negali...

Praėjus pusei metų pagaliau įsėdau į lėktuvą. Mintys sukosi dvejopos. Buvau labai dėkinga savo giminaitei už jos nuoširdų rūpestingumą, už galimybę pažinti Škotiją. Buvo ir kitų minčių, tiksliau, keli neapsakomai stiprūs norai:

1. Važiuoti autobusu ir girdėti žmones tarpusavyje kalbant man suprantama kalba;
2. Pamatyti troleibusą;
3. Apsiauti batus ant aukštų kulniukų;
4. O svarbiausia - jaustis pačiai savimi, o ne mylimu žvėreliu už stiklo sienos...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?