Toks pasipiktinusiųjų mastas terodo vieną: Lietuvoje darbuotojai dažnai yra nevertinami, žeminami ir engiami savo darbdavių, o pati darbo rinka yra iškreipta bei merdėjanti.
Kaip bebūtų liūdna dėl tokios susiklosčiusios situacijos, noriu su jumis pasidalinti savo įžvalgomis, kurias įgijau gana ilgą laiką ieškodama darbo Vilniuje ir kone kasdien skaitydama darbo skelbimus įvairiuose portaluose.
Pastebėjau, kad privačiame sektoriuje daugybė verslininkų pamėgo suversti dviejų darbuotojų darbą vienam. Darbdaviai tą daro taupydami pinigus atlyginimams, darbo vietas ir darbo priemones (reikia mažiau kompiuterių, mažiau darbo stalų, mažiau kėdžių, mažiau telefonų ir t.t.). Taip atsirado pareigos „sandėlininkė-vadybininkė“ (397 eurų „į rankas“), „administratorė - apskaitininkė“ (289 Eur „į rankas“), „kasininkė - pardavėja“ (kasininkė + salės darbuotoja - 350 eurų „į rankas“), „indų plovėja - valytoja“ (275 eurų „į rankas“), „katilinės operatorius - sargas“ (275 eurų „į rankas“), „stogdengys - stalius“ (614 eurų „į rankas“), „IT analitikas/projektų vadovas“ (614 eurų „į rankas“) ir t. t. Skliausteliuose nurodžiau šiuo metu esančiuose darbo skelbimuose tokiems darbuotojams siūlomus atlyginimus.
Minimalus darbo užmokestis š. m. liepą-rugsėjį Lietuvoje siekė apie 275 eurų „į rankas“, o vidutinis – apie 569 eurų „į rankas“. Taigi, matome, kad dažnai darbuotojo, oficialiai dirbančio už du, atlyginimas mažai skiriasi nuo minimalaus darbo užmokesčio arba tesiekia pusantro minimalaus darbo užmokesčio dydžio.
Įdomi statistika – Lietuvos VIDUTINIS darbo užmokestis yra mažesnis nei šių ES valstybių – Liuksemburgo (1923 eurų), Nyderlandų/Belgijos (1502 eurų), Vokietijos (1473 eurų), Airijos (1461 eurų), Prancūzijos (1458 eurų), Jungtinės Karalystės (1378 eurų), Slovėnijos (791 eurų), Ispanijos (757 eurų) – minimalus darbo užmokestis. Ką jau kalbėti apie MMA, kurį Lietuvoje uždirba apie 240 tūkst. darbuotojų. Tiesa, nuo kitų metų sausio mėn. jis pakils 25 eurais, tačiau, palyginus su minėtų Europos šalių minimaliais darbo užmokesčiais ir kainomis, mes esame apverktinoje situacijoje.
Kiti gudručiai darbdaviai suverčia dviejų darbuotojų darbus vienam, tačiau dėl to nepakeičia pareigų pavadinimo. Pavyzdžiui, oficialus pareigų pavadinimas yra „administratorė“, tačiau toji administratorė atlieka ne tik biuro administratorės, tačiau ir personalo vadybininkės funkcijas. Pavyzdys: logistikos paslaugas teikianti įmonė, turinti apie 100 darbuotojų, šias pareigas eisiančiai darbuotojai siūlo 340 eurų „į rankas“ darbo užmokestį. Kita įmonė, teikianti kelių ir gatvių remonto bei statybos darbus, kurioje dirba apie 270 darbuotojų, už administracinių darbų + personalo + viešųjų pirkimų organizavimo darbų atlikimą siūlo 450 eurų atlyginimą.
Kitas pavyzdys: didelė gamybinė įmonė ir jos dukterinė įmonė (kuriose, kartu sudėjus, dirba apie 500 darbuotojų) šiuo metu ieško personalo apskaitos specialisto/administratoriaus, į kurio pareigas įeis visi administraciniai darbai + didžioji dalis personalo administravimo darbų + vidinių renginių organizavimas + pagalba vadovams. Atlyginimas nėra nurodytas, tačiau, šioje situacijoje, ne jis svarbiausias. Kaip gali vienas asmuo fiziškai pajėgti atlikti visus šiuos darbus? Tuo labiau, kad dirbti reikėtų dviejuose skirtingose įmonėse.
Susidaro įspūdis, kad darbdaviai Lietuvoje ieško darbuotojų su super gebėjimais, kurie ne tik turėtų aukštąjį išsilavinimą, mokėtų bent porą užsienio kalbų, turėtų nepriekaištingus kompiuterinius įgūdžius, ilgametę darbo patirtį, reprezentacinę išvaizdą ir aibę gerųjų savybių, taip pat būtų vikrūs lyg „Energizer“ zuikučiai ir su šypsena veide nepailstamai dirbtų iki nukritimo. Už tai gaudami tik egzistuoti leidžiantį atlyginimą bei vadovo priekaištus, kad dirbi „blogai“, „lėtai“ ir kad už durų laukia šimtai norinčiųjų šios darbo vietos.
Bet tikrai taip ir yra. Šiuo metu Lietuvoje oficialių bedarbių yra daugiau nei 150 tūkst. Aišku, dalis oficialių bedarbių turi neoficialių pajamų, tačiau reikia nepamiršti, kad daug nedirbančių žmonių nėra prisiregistravę darbo biržoje arba yra išbraukti iš jos sąrašų (atsisakius darbo pasiūlymo, neatvykus laiku pas konsultantę ir pan.). Tai leidžia manyti, kad pateikti bedarbių skaičiai yra realūs. Apie didelį nedarbą taipogi byloja net į beviltiškus darbo skelbimus kandidatavusių asmenų skaičius vienoje darbo skelbimų svetainėje ir įspūdingas darbo skelbimų peržiūrų kiekis kitoje.
Dėl darbo užmokesčio, tai jį retai aptiksi nurodytą darbo skelbime. Dažniausiai jis yra apibrėžiamas žodžiu „sutartinis“ arba „derybų klausimas“. Siunti savo gyvenimo aprašymus, rašai motyvacinius laiškus, dalyvauji pokalbiuose dėl darbo, ir galiausiai, sužinai, kad siūlomas atlyginimas nei iš tolo neatitinka tavo lūkesčių. Nesuvokiu, kodėl darbdaviai nesupranta, kad slėpdami atlyginimą po devyniais užraktais gaišta ne tik darbo ieškančiųjų laiką, bet ir savo? Kodėl jie iškart skelbime nenurodo darbo užmokesčio, kuris automatiškai atsijotų dalį kandidatų? Juk retas naujam darbuotojui moka didesnį atlyginimą, nei buvo numatyta.
Manau, kad teisingas atsakymas todėl, kad darbo paieškos Lietuvoje yra lyg vergų mugė: kuris pigesnis, tą ir nupirksiu. Dėl šios priežasties kai kurie darbdaviai prašo nurodyti pageidaujamą atlyginimą jau motyvaciniame laiške ir dėl šios priežasties jie taip mykia per darbo pokalbius, nenorėdami atskleisti konkrečios sumos. Darbdavių logika tokia: kuris daugmaž tinkamas kandidatas užsiprašys mažesnio atlyginimo, tą ir priimsiu į darbą. Todėl tiek daug Lietuvoje dirbančių „nusipiginusių“ darbuotojų, net ir didmiesčiuose, kur yra gana didelė darbų pasiūla. Paprasčiausiai jie žino, kad konkurencija yra didelė, o valgyti juk norisi... Dėl to ir dirba už minimumą arba dviejose pozicijose...
Šiuo metu darbdaviai Lietuvoje išlieka darbo rinkos valdovais. Nors jų galia po truputį mažėja dėl emigracijos mastų ir jos pasekmių bei dėl po truputį sąmonėjančių žmonių, bet reikės palaukti dar bent porą metų, kol darbo rinka taps panaši į tokią, kuri buvo 2006-2007 m., kuomet sąlygas diktavo ne darbdaviai, o darbuotojai.
Dabar paprasti Lietuvos darbuotojai, kurie darbo ieško pagal skelbimus, o ne per pažintis ir protekcijas, turi dvi išeitis: emigruoti arba susitaikyti su darbdavių savivale, neadekvačiais reikalavimais ir mažais, oriai gyventi neleidžiančiais atlyginimais.
Pavyzdys: ieškoma darbuotoja, puikiai mokanti keturias kalbas, dirbti administratore. Darbo pobūdis: įvairių dokumentų vertimas iš/į lietuvių, rusų, anglų, lenkų kalbas; techninės dokumentacijos (prekių aprašymų, techninių specifikacijų) ir kitų įmonės dokumentų vertimai + visi kiti administraciniai darbai. Atlyginimas, vėlgi, neaiškus, bet nejaugi tai realūs reikalavimai administratorei, kad ji ne tik mokėtų 4 kalbas pažengusiojo lygmeniu, bet ir išmanytų techninius dalykus?
Negi Vakarų Europoje poliglotai, nusimanantys techninėje dokumentacijoje, dirba paprastais įmonės administratoriais? Manau, kad ne. Tai dar kartą įrodo kokia šiuo metu apgailėtina yra mūsų darbo rinka ir atsako į klausimą, kodėl tiek daug žmonių be perstojo emigruoja į labiau civilizuotas valstybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti patarimus ar savo patirtį? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: