Skelbimas: nenormali šeima ieško buto

 (208)
Šeimai su vaikais išsinuomoti būstą – itin sudėtinga. Bent jau taip sako DELFI skaitytoja, prisidengusi slapyvardžiu „asmuo iš nenormalios šeimos“. Ji atsiuntė šmaikštų skelbimą, kuriuo sako norinti atkreipti dėmesį į šią problemą ir tuo pačiu – išsinuomoti būstą.
© K. Cemnolonskio nuotr.

Nenormali, keturių asmenų šeima ieško būsto nuomai pagal savo išgales (pigaus, nedidelio ir kiek įmanoma ekonomiškesnio).
 
Nenormali, nes mama ir tėtė susituokę bei nėra išlaikomi meilužių; neieško būdų kaip apmauti valdžios institucijas; dirba; augina du metų berniukus (mokyklinukas ir darželinukas); ne asociali, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar kitais svaigalais; triukšmauja proto ribose, nes tai sukelia vaikų žaidimai ar vaikų ir tėvų bendravimas; benamiai, nes neturi savo namų, bet nakvoja po nuomotojų suteiktu stogu; vaikai prižiūrėti ir auginami ne vaikų globos įstaigose; nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą ir šiaip jau neplanuoja būti etatiniais pašalpų prašytojais; paprastai nešvenčia eilinio penktadienio, šeštadienio ir sekmadienio iki paryčių ar kaip kitaip (na, turbūt kaip ir dauguma, mes iki paryčių švenčiam tik Naujuosius metus); pasisako už vaikų gimtadienius be alkoholio bei su namie keptu tortu; nekonfliktiška; svaiginasi bendraudami su tokiomis pat nenormaliomis šeimomis stalo žaidimais, išvykomis į gamtą su dviračiais ar mašina, skaitydami ir mokydamiesi bei kita panašia veikla; esant galimybėms, neatsisako padėti kitiems; atvira naujovėms, kritikai ir turinti aiškius tikslus.

Jie svajoja apie sodo namelį nuomai už protingą ir nedidelę kainą, tinkamo gyventi žiemos metu, netoli Balsių mokyklos taip, kad būtų galima iki jos atvykti viešuoju transportu (nebūtina, kad stotelė būtų prie tvoros). Taip pat neatsisakytume nuomotis vieno ar dviejų kambarių buto Santariškių, Jeruzalės, dalyje Šnipiškių mikrorajonų.
 
Ieško stiprių nervų nuomotojo, kuris nedingtų ar sugalvotų kokią nerealią priežastį kodėl negali susitikti vos susitarus dėl būsto apžiūrėjimo ar nuomos; nebijotų nervingų kaimynų skambučių, kurie prie durų/sienų/grindų/lubų pridėję ausis klausosi kaip vaikai kvėpuoja ir kelia triukšmą, esą vaiko kvėpavimas yra 0,00000000001 dB garsesnis nei mano; leistų savo bute pasistatyti kelis užgyventus baldus; toleruotų nenormaliais šeimas; būtų atsparus vaikų juoko garsui; nefantazuoja, kad visi vaikai tik ir puola užsiimti kenkėjišką veikla: paišo ant sienų, laužo baldus ar duris, daužo langus ir t.t.; jaustų pasitikėjimą ir nepultų tikrinti mūsų kaip gyvename kas antrą dieną be rimtos priežasties; nebijotų žiurkėno narvelyje ir žuvyčių akvariume; susitaikytų su mintimi, kad jei kils noras grįžti gyventi į išnuomotą butą, gali tekti palaukti dėl sunkumų, kylančių visoms nenormalioms šeimos ieškantis būsto nuomai; nebijo, kad šeima susidraugaus su kaimynais; renkasi ką pasikviesti gyventi į savo būstą pats, o ne slepiasi už neaiškią pridėtinę vertę kuriančių tarpininkų, kas paprastai kainuoja ne vieno mėnesio tuščio būsto stovėjimą ir laukimą triukšmingų nuomininkų; toleruotų nežinomybę iki tam tikros ribos, tačiau vertintų žinojimą, kuriam nereikėtų tiksliai pasakyti iki kada būstą nuomosimės, pavyzdžiui iki 2017 metų rugpjūčio 31 d., tačiau pakaktų paminėti kad orientuojamės į ilgą laiką (bent meta iar daugiau); nereikalautų sumokėti nuomos už metus į priekį ar palikti užstato dydžio kaip pusės metų nuoma; vertintų išskirtinumą, nes nuomoti būstą nenormaliai šeimai dažnas atsisako, net nepaklausdamas apie šeimos sudėtį ar vaikų amžių; šeimą vertintų ne kaip blogybę, o kaip privalumą; nesijaustų ekspertu, galinčiu nustatyti pagal orą, kokio būsto atėjusiai šeimai nuomai reiktų; suprastų, kad sprendimas priimti mus gyventi yra ne tik pelną nešantis, bet ir socialiai atsakingas žingsnis ištiesiant mums pagalbos ranką atsiradęs iš sprendimo mus priimti gyventi į savo būstą.
 
Esant būtinybei, suteiksime dabartinio nuomojamo būsto šeimininko kontaktus pabendrauti ir įsitikinti ar atitinkame visus aukščiau išvardintus nenormalios šeimos kriterijus. Taip pat atsiradus poreikiui, prieš išsikraustydami galėtume padėti susirasti nuomininkus į mūsų vietą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (74)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.