Man 21 metai, baigiu išsivaduoti iš panikos priepolių ir susigrąžinti įprastą, tiesiog normalų gyvenimą, kuris trokštamiausių dalykų sąraše dabar yra pirmoje vietoje.
„Įdomiausias“ gyvenimas prasidėjo mirus mano mamai, kai man buvo 13-ka metų. Alkoholizmas, buteliai ir skardinės buvo mano kasdienybė ir mano vaikystė. Pradžioje butelius slėpdavau, bandžiau mamai padėti viskuo, ką tuo metu gebėjau, tačiau kai buvau pagautas bebėgantis su buteliu rankoje, gavau per ausį kaip reikiant. Kadangi tėtis dirbdavo, aš turėdavau išlaukti ir išlaikyti mamą „sausą“ iki vakaro.
Mano tėtis man buvo pats geriausas draugas, jis viską suprasdavo, suprasdavo mane ir ką aš turiu patirti. Alkoholizmas baigėsi tada, kai tėtis buvo darbe, o aš – su draugais mieste. Išgirdau draugo balsą per telefoną, jog mano mama iškrito iš balkono (gyvenome aštuntame aukšte). Ligoninėje diagnozės laukti ilgai nereikėjo.
Ta pati diena tapo ir mano rūkymo pradžia. Namie radau paslėptą pakelį cigarečių, už kurį iki šios dienos kas dieną sumoku po devynis litus. Tai buvo nauja pradžia ir kardinalus gyvenimo pokytis. Į kurią pusę – turbūt vis dar ir pats nežinau.
Suaugau per anksti, norėjau gyventi vienas ir nematyti nieko iš savo šeimos ar senų draugų, tad iki pilnametystės visais galais stengiausi užsidirbti ir tapti nepriklausomas, norėdamas atsikratyti savo praeities ir visada galvodamas apie kitokį gyvenimą.
Gyvenau vienas, gyvenamąją vietą, t.y. nuomuojamą butą, keičiau kelis kartus – tai dėl asmeninių problemų, tai dėl finansinių. Pradėjau be saiko vartoti alkoholį, gerti kibirus kavos ir nieko nevalgyti.
Nuo 17 metų iki 21 - kostiumas, darbas dangoraižyje užimant aukštas pareigas, alkoholis, stresas, viskas dėl pinigų, viskas dėl ateities. Darbas investavimo srityje: viena diena gali būti geriausia tavo gyvenime, o jau kita diena gali versti tave bėgti link tilto, nuo kurio norėsi nušokti.
Tokiu ritmu ir kavos kvapu, pakelis po pakelio cigarečių, darbu iki išnaktų, o naktį kibirais alkoholio ir liūdesio – trys metai. Šie trys metai ir vaikystė padarė savo, tačiau turbūt protingiausia būtų teigti, kad tą pasidariau pats sau, gal net ir nenorėdamas.
Eilinė diena: pagirios, silpnumas, septyni kavos puodeliai ir kėdė ofise. Per sunku dirbti, tad atsiprašiau iš darbo ir autobusu – namo. Net ir to nesugebėjau padaryti. Niekad nepatirtas jausmas – pyktis, silpnumas, nervai, nerimas, nesitvardymas, šaltis ir karštis, jausmas, jog išprotėsiu ir dabar pat, dabar aš mirsiu – viskas vienu metu ir tiesiai per mano smegenis visu aštrumu.
Vis dėlto numirt nenumiriau, tiesiog išskridau lauk atsidarius autobuso durims stotelėje. Čia dabar kas? Kojos vos bepakelia mane, bet namo gal pareisiu pats. Bet nepavyko, tas pats jausmas grįžo. Sugebėjau paskambinti tėčiui ir trumpai perduoti situaciją: „Man kažkas negerai, nepajėgsiu grįžti namo, padėk man.“
Buvo sutarta, jog nuo poliklinikos (visai šalia) mane parveš namo, už dešimties minučių manęs lauks. Psichologiškai pagerėjo, tačiau toje pačioje poliklinikoje viskas pasikartojo, tik keletą kartų stipriau. Prisimenu tik tai, kad rėkdamas ir susiėmęs už širdies parkritau ant žemės poliklinikoje ir drebėdamas prašiau pagalbos, mintyse sau kartodamas, kad dabar jau viskas, išprotėsiu, o tada mirsiu. Keista, bet nei tas, nei tas, neįvyko. Buvau tiesiog nuvilktas pas savo gydytoją ir prigirdytas raminamųjų bei spaudimą „mušančių“ vaistų.
Gulėjau 10 minučių kamuojamas traukulių ir neapsakomų vidinių jausmų. Atvyko ir tėtis. Situacijai nepasikeitus buvau išvežtas į ligoninę kur buvo suleista vaistų jau iš rimtesnės programos. Kelios sekundės - ir savijauta kaip niekada nuostabi ir viskas taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Šiaip ne taip davus kraujo tyrimams (turiu baimę adatoms), buvau parvežtas namo.
Sveikatos tyrimai, kuriuos pavadinčiau „Kas per velnias man buvo nutikęs?“ truko mėnesį. Tyriausi viską, ką beįmanoma išsitirti, o kiekvienas tyrimų rezultatas rodė tą patį – sveikas ir net per daug. Tačiau tie jausmai, po priepuolio ištikimo, neišnyko. Po savaitės kančių su daktarais sugebėjau išsiaiškinti, jog mane kamuoja panika, panikos atakos, priepuoliai.
Mano panikos ataka – tai mano vaikystė, pauglystė, alkoholis, kava, cigaretės, nemiga, darbas dėl pinigų pamirštant visa kita, visi mano išgyvenimai viename, kurie vienu metu užplūsta emocijų pavidalu mano kūną. Kūnas, neišlaikantis tokio nerimo ir tiek emocijų, į jas reaguoja būtent taip.
Šiuo metu vartoju itin stiprius raminamuosius vaistus, turiu pačią nuostabiausią merginą pasaulyje, kuri yra didžiausias vaistas, esantis ir būsiantis (duok Dieve) šalia. Tai padeda. Pradedu gyti kelis mėnesius nevartojęs nė lašo alkoholio ir sumažinęs rūkymą, išėjęs iš darbo ir gyvenantis šia diena, vertinantis kiekvieną smulkmeną ir kiekvieną sekundę. Gal tai atrodo kvaila ir banalu, bet būtina.
Pati įsimintiniausia mano diena buvo tada, kai gavau didžiausią atlyginimą. Gavau aštuonis tūkstančius „į rankas“, dar ilgai prisiminsiu pinigus ant stalo ir save lovoje, negalintį pajudėti ir siekiantį telefono norint surinkti greitosios numerį. Visą gyvenimą buvau tas, kuris sugrūsdavo šimtus argumentų, kodėl pinigai yra viskas ir, jog viską galima nusipirkti, žmogui, kuris manė kitaip. Iš dalies aš klydau. Vienintėlės sveikatos nenusipirksi. Skamba banaliai, tačiau linkiu visiems suprasti šį dalyką apsieinant be mano gyvenimo patirties.