Kodėl myliu Lietuvą? Klausimas į kurį galima surasti daugybę atsakymų. Visų pirma, tai yra šalis, kurioje gimiau, žengiau pirmuosius žingsnius, augau. Tėvynė – dirva žmoniškumui ugdyti. Mes lyg toji gėlė, įleidžiame šaknis, puoselėdami iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, papročius. Stiebiamės aukštyn pažindami savo esybę, persismelkusią džiugesiu nešiojant, saugant savyje trispalvę.
Skleidžiame lapus, gelbstinčius nuo negandų. Galiausiai pražystame spalvingiausiais žiedais: geltonais, purpuriniais, raudonais, oranžiniais... Tartum sėklas brandiname tikslus, siekius, svajas. Esame visi skirtingi, tačiau bendraudami didžiulėje su horizontu susiliejančioje pievoje, kalbėdami gimtąja kalba, būdami vieningi ir kupini tikėjimo, esame viena tauta, kaip toji įvairių gėlių rūšių bendrija.
Myliu Lietuvą už tuos nuostabius kraštovaizdžius, už saulę atsispindinčią jūroje, už žėrinčias, palengva krintančias snaiges, ryškiaspalviais lapais nuklotus rudeninius takus.
Myliu Lietuvą už galimybę pajusti tai, ką reiškia laisvė, gerbiu ir žemai lenkiuosi visa tai iškovojusiems.
Myliu Lietuvą, nes čia galime gėrėtis prasmingu menu, žavėtis talentingų asmenybių kūriniais.
Myliu Lietuvą už nuostabią kalbą, kuri įkvepia kurti, rašyti, kalbėtis, filosofuoti, juk tiek sinonimų ir meninės raiškos priemonių turime!
Myliu Lietuvą už tuos praeivių šypsnius, spindinčias akis, nors ir sparčiai skubančius, tačiau vedinus pakilių idėjų bei ryžto.
Didžiuojuosi būdama lietuvė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas DELFI konkursui Vasario 16-osios proga „Kodėl myli Lietuvą?“.