Siaubinga Lietuvos miestelio kasdienybė: visi vyrai – pas vieną moterį

 (328)
Užmetusi akį į „Angeliško veido 18-metės rusės raumenys priverčia gėdytis daugelį vyrų“ straipsnio komentarus, pradėjau garsiai juoktis. Ir nutariau papasakoti tragikomišką, o svarbiausia tikrą istoriją. Seniai ketinau tai padaryti, ir dabar pasitaikė puiki proga.
© K. Cemnolonskio nuotr.

Kaip moterys gerai žino, vyrams sunku įtikti: tai per liesa, tai per stora, tai per raumeninga, tai baidyklė, tai droidas, tai kvaila, tai špaklinė, tai dar kažkokia.

Na, o moterys ir sukasi: laikosi dietos, geria liekninančias piliules, sportuoja, dažosi, plaunasi ir vėl dažosi, tatuiruojasi antakius ir taip toliau, ir taip toliau.

Mane ima juokas, nes gyvenu nedideliame Lietuvos miestelyje (ne mieste, bet ir tikrai ne kaime) ir dirbu padavėja tokiame ne itin gerą vardą turinčiame bariuke, bet užtat visų lankomame. Taigi, tenka išgirsti, kaip įkaušę (bet ne visiški alkoholikai) diedai šneka apie savo bobas. Taip taip, kaip moterys apie savo pirkinius, taip šitie apie savo žmoneles. Ir kad negaili, kad negaili kritikos: maniškė tai tik prieš veidrodį tampos, sakau, kad tu lovoj taip tampytumeis; oi, manoji tai po paskutinio vaiko... niekaip... sako skauda jai kažką. O maniškė tai pusę algos peroksidui išleidžia, sakau, babce, tau jau penkiasdešimt, kur tu dar traukinį vejies...

Taip, mielieji, tai – citatos, tik kultūringiau parašytos. Šitie eiliniai 30 - 55 metų vyrukai vainoja savo matronas, su kuriomis, matyt, rytietišku papročiu buvo sužadėti, ir kad žvygauja, patys tikrais vyrais jausdamiesi...

Apsilanko bare ir vienišiai, kuriems jokia moteris neįtinka... Tie irgi mėgsta paplepėti apie visokias pikules, kaip ten kas, ką perskaitė laikrašty...

Tačiau kulminacija yra ne ten, kad provincijos vyrams persidavė bobiškas įprotis liežuvauti. Visiškai ne tokia.

Yra mūsų miestely tokia... Moteris. Serga ji kažkokia liga (galbūt vėžiu, nežinau, niekad neklausiau), atrodo labai suvargusi, nešioja ne pačios geriausios kokybės peruką, visas kūnas pamėlęs (jau nežinau nuo ko), metų dar tik 43-eji, o atrodo 63-eji mažiausiai.

Ir ką jūs manot... Visi tie vyrai eina pas ją. Ypač „vienišiai“. Už pinigus, tiksliau grašius, kuriuos gauna iš jų, ji perka vaistus... Va taip va. Tokia yra tų vyrų ideali meilužė – psichikos negalią turinti (už dėl to gaunamą pašalpą tik ir gyvenanti), vos ant kojų bepastovinti vyriško veido moterėlė. Ateina ta moteris pas mane, pasipasakoja... O ką jai daugiau daryt? Visi kiti žiūri kreivai į ją, tai ateina pas mane, arbatpinigių vienintelė visada palieka – nors tik 30-50 centų, bet nors šitaip bando atsidėkoti už mano laiką.

Jos nė kiek nesmerkiu. Tik niekinu vyrus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (57)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (467)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (250)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.