Paauglių lūpose skamba vienintelis burtažodis – naujasis išmanusis telefonas, aipodas ar aiponas. Komercija šiais produktais klesti. Naujosios technologijos – gerai. Tai žingsnis į priekį, tačiau ką vaikai gauna kartu su gražia komercine pakuote? Priklausomybę. Priklausomybę nuo daikto ir jame talpinamos informacijos. Informacija prieinama bet kokia. Smurtinė taip pat.

Kai išmanieji telefonai tampa paauglių gyvenimo vadovais, kas bekalbės apie dvasinius vaikų vadovus? Kas jiems pasės ir įskiepys tvirtybės sėklas? Kokį moralinį, dvasinį pagrindą vaikas gauna šeimoje? Jei moralinės šeimos nuostatos tikros ir tvirtos, niekas jų neišjudins ir mokyklos aplinkoje. Jei vaikas neturi savo stuburo, jį labai lengvai patraukia ir juo manipuliuoja aplinkiniai. Paauglių sambūriuose aukomis tampa tie, kas negali pasipriešinti arba bando pritapti, darydami tai, kas liepiama vyresniųjų. Mus šiurpino ir nupjaustytos bendramokslės kūno dalys, ir iš gyvenimo pasitraukęs devynmetis, ir kitokie sveiku protu nesuvokiami mus pasiekę reiškiniai.

Visi sukamės beprotiškame rate. Vaikas nemoka pasirinkti, jis adekvačiai reaguoja į aplinką, viską sugerdamas.

Kyla klausimas – tai kur paaugliui semtis dvasingumo? Ar mokytojas, bendraudamas su mokiniais, yra atviras ir nuoširdus? Sakysite, neįmanoma su dabartiniais vaikais rasti bendros kalbos, kai jie nevengia mokytojui pasakyti aštresnio žodžio ir težino savo teises, tačiau nesidomi savo pareigomis? Tai kas turi įskiepyti pareigos jausmą? Vieni sako – tėvai. O jei tėvai sukasi toje pačioje darbų ir beprotiško ritmo karuselėje? Arba jei tėvai nebeturi vilties ir paskendę vienokių ar kitokių priklausomybių liūne, arba išvykę į užjūrius uždirbti duonos kąsnį? Kas padės šiuolaikiniam paaugliui tvirtėti? Mokytojai?

Mūsų valstybės švietimo sistema nepilnai pasirūpina vaikų ir juos mokančių mokytojų gerove. Švietimas Lietuvoje – ne prioritetas. Neturėsime sveikos visuomenės, kol sąmoningai neskirsime švietimui ir auklėjimui pirmosios vietos savo prioritetų sąraše. Kol mokytojų darbas bus nuvertintas. Kol požiūris į juos bus labai kritiškas, neva juk mokytojas neranda kalbos su vaiku.

Šalia viso to, kad mokytojas turi įvykdyti jam skirtas programas ir parašyti ataskaitas, kurios užima beveik visą jo laisvalaikį, nekalbant apie tai, jog kasdien pats turi iškęsti ir triukšmą, ir patyčias, jis dar turi ir išmokyti, ir vesti vaikus pažinimo keliu, draugaudamas su jais, rodydamas dėmesį ne tik jiems, bet ir jų tėvams. Ne visiems tokia užduotis įveikiama. Nes mokytojas priverstas suktis toje pačioje bereikalingų popierių rašymo, beprotiškų programų vykdymo karuselėje. Laiko mokymui ir tobulėjimui nebelieka. Laiko yra tik reikalavimui. Tai kas belieka vaikams? Jie turi patys išmokti, atsiskaityti ir auklėtis visokių išmaniųjų technologijų pagalba. Ryšio nė su mokytojais, nė su tėvais nebelieka.

Sutikusi paauglį ir žvelgdama į jo asmenybę giliau, džiaugiuosi, jog žmoniškasis pradas dar gyvas. Gaila būna vaikų, kai jie mokyklose perkraunami įvairiausiomis mokymo programomis. Pati stebėjau, kai šeštokė puikiai pristačiusi anglų kalbos projektą klasėje, atsisėdo į suolą ir apsipylė krauju. Iš nosies kraujas bėgo tokia srove, kad vos spėjome stabdyti. Norėjau išsiaiškinti tokių pasekmių priežastis.

Kai išgirdau, kiek laiko mergaitė, kuri yra pirmūnė, skiria pamokų ruošai ir kad gerokai po vidurnakčio nueina miegoti, susimąsčiau, kiek vis dėlto atsakingai žiūrintys į mokslą vaikai, turi iškęsti. Kiek ilgai jie bus sveiki? Ar verta aukoti jaunystę ir sveikatą tam, kad į pašėlusį gyvenimo ritmą, kuriame karaliauja komercija, vaikas įsisuktų dar būdamas vos dvylikos metų.

Kitam paaugliui nesibaigia galvos ir pilvo skausmai, nuolat suserga peršalimo ligomis. Kodėl? Todėl, kad „vilkdamas“ milžiniškus psichologinius jo organizmui krūvius, šis galų gale neatlaiko. Juk tai, kas vyksta organizme – jau pasekmė. Medicina tegali gydyti pasekmes. Priežasčių reikia ieškoti savo gyvenimo būde. Juk žmogus gyvena savo biologiniu ritmu. Kai jį pažeidžiame – organizmas apie tai labai aiškiai praneša mums ligomis. Psichika neatlaiko perkrovų. Net kompiuteris ir tas išsijungia...

Paaugliai užsiaugina didžiulę atmetimo, pasipriešinimo sieną. Užtenka būti nuoširdžiam su vaiku, sugebėti jam parodyti tą patį kitu požiūrio kampu – su meile – ir jo vidus prašviesėja. Jis pajunta džiaugsmą. Vienas dvylikametis nenorėjo lankyti baseino, nors tai naudinga jo stuburui. Vaikui tai buvo prievarta. Jis visada eidavo į baseiną nenoromis. Kartą jam pabendravus su seneliu, šis pakeitė jo požiūrį į baseino lankymą. Senelis vaikui – autoritetas. Vaikas ne tik pamilo šį užsiėmimą – jis atsivėrė aplinkai, susirado draugų. Baseino lankymas tapo pramoga. Ji naudinga ir kūnui, ir bendravimui su bendraamžiais.

Esu anglų kalbos specialistė. Dirbu ir su suaugusiais ir su vaikais. Pirma ką darau – parodau anglų kalbą tokiu kampu, kad žmogus ją pamilsta visa širdimi. Ir į pamokas ateina kaip į šventę. Juk tai, kas sunku, mus priverčia raukytis, nemėgti. Išmokti anglų kalbą nėra paprasta, tačiau mano pirmasis žingsnis – įtikinti, kad jie tikrai sugebės pasiekti puikių rezultatų (dažnai žmonių savivertė būna labai menka).

Patikėjęs, kad išmoks, žmogus atsipalaiduoja. Tuomet savyje jis atlaisvina pasąmonę, kuri daug greičiau sugeria žinias ir jas įsisavina. Mokytis gali būti ir smagu, ir įdomu. Pamatęs teigiamus rezultatus, žmogus nori tobulėti toliau. Dažnai tėvai neįvertina savo vaikų pajėgumų ir patys jį „nuvertina“, manydami, kad tokia jau atžalėlė gimė – nei labai talentinga, nei labai gabi. Ir koks atradimas! Po pabendravimo su manimi, pasirodo, – jų vaikas ir nuoširdus, ir mandagus, ir žingeidus. Kaip šauksi, taip ir atsilieps... Pasąmonės atvėrimas unikalus tuo, kad su meile ir džiaugsmu mes padedame tvirtus pagrindus visose gyvenimo srityse. O turint pagrindus – tobulėti daug paprasčiau, dar daugiau – vaikas toliau gali žengti vienas.

Vienintelis būdas surasti ryšį su jaunesniu žmogumi – būti jam nuoširdžiu. Būti nuoširdžiu sau... Kai nebūsime nuoširdūs sau, negalėsime nuoširdžiai žvelgti į vaikus. Vaikai labai jaučia, kas su jais nuoširdus ir atviras. Bendravimas kaip su sau lygiais – puikus būdas pažinti vaiko pasaulį ir pamokyti jį gyvenimo dėsnių. Vienintelė tokio bendravimo sąlyga – patiems – ir mokytojams, ir tėvams – susivokti šiame vertybių chaose. Tik darnoje su savimi atrasime darną su vaikais, kurie paauglystės metais išgyvena įvairiausių sielos audrų. Viską darykime su meile, nes pats didžiausias stebuklas – žmogus. Ir jame gyvenanti meilė.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!