Nieko nesakau, taip, sunku, kai iš valstybės gauni tik 270 Lt pašalpą, kovodamas ar bandydamas susitarti su šia klastinga liga. Pati savo lėšomis nusipirkau insulino pompa, tenka pirkti ir pompos priedus, kurie kainuoja apie 400 Lt mėnesiui. Turiu mažą vaiką, kuriam norisi duoti geriausia, taigi visur reikia pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų. Tačiau tai ne viskas, ką noriu pasakyti piliečiui Mariui, ar visiems kitiems, kurie susiduria su šia liga.
Nenuleiskit rankų, ieškokit išeičių visur ir visada, kalbėkite, kalbėkite ir dar kartą kalbėkite apie tai. Pavyzdžiui, insulino pompomis prekiaujanti įmonė padėjo man įsigyti insulino pompą, sudarydama galimybę įsigyti prekę išsimokėtinai, dėl to pagerėjo mano sveikata, o ir „kišenei“ ne taip skaudžiai atsiliepė šis pirkinys. Juk 8000 Lt – dideli pinigai. Vaistus kompensuoja ligonių kasos, priedus tenka pirkti, bet protingiau „susisukus“ galima visur pataupyti ir visada rasti išeitį. Todėl noriu palinkėti stiprybės.
Niekada nenuleiskite rankų, jeigu kartosite, kad Jūs galite, tai ir rasite galimybių viską įgyvendinti. Niekada nekartokite, kad Jūs esate ligonis, ir neleiskite to daryti kitiems. Jeigu galvojate, kad Jūs galite dirbti, tai ir ieškokite darbo, eikite į pokalbius ir visai nebūtina vos atėjus į darbo pokalbį atkišti invalidumo pažymėjimo darbdaviui.
Tik Jūs patys nusprendžiate, ką galite ir kiek galite daryti, pateikite save taip, kad ši liga Jūsų gyvenimo nevaldo, tai Jūs ją valdote ir tik Jūs galite tą daryti. Nereikia jaunam būnant tapti „pensininku“ ir dėl visko pradėti kaltinti valdžią ar kitas institucijas, tiesiog suraskite savo kelią ir juos eikite, Jūs dar daug galite duoti, dar daug galite padaryti, tai paimkite iš gyvenimo kiek įmanoma geriausią ir niekam neatiduokite.
Sėkmės visiems bendražygiams, nenuleiskite rankų ir kovokite iki pat pabaigos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!