Vos pasibaigus 11 klasės mokslo metams pagimdžiau dukrytę. Labai džiugus įvykis, tačiau kartu - ir keliantis labai daug nerimo. Buvau dar per jauna priimti kažkokius rimtus sprendimus, todėl tėvai pasakė savo tvirtą žodį - reikia mokytis toliau. Aišku, viena nieko padariusi nebūčiau, tėvai mano - auksiniai, negalėsiu jiems niekada atsidėkoti.
Surado auklę, kuri mano mažę prižiūrėjo, kol aš lankiau 12 klasės pamokas. Taip prabėgo pirmieji metai, pamokos, mokslai, dukrytė ir jokių bemiegių naktų (ačiū, maže). Egzaminai. Stojimas. Rezultatai. Aš priimta į dienines savo svajonių studijas. Prasidėjo sunkiausias laikotarpis - balansavimas tarp mokslų, motinystės ir noro pabūti jauna. Čia ir vėl padėjo mano auksiniai tėvai, prisiėmę pusę atsakomybės. Pasiliko mano mažę, kol aš studijavau.
Taip ir buvo pusę savaitės mokslai ir pramogos, o kai tik galiu - atgal pas tėvus ir pas savo puikiąją ledi. Taip prabėgo ketveri studijų metai. Paskutiniame kurse susiradau darbą pagal specialybę. Paskutinė sesija, bakalauro gynimas, diplomų įteikimas. Ir štai, aš - diplomuota IT specialistė.
Vasara. Ieškau buto, kraustausi iš studentų bendrabučio, ieškau darželio. Rugsėjo 1-ajai viskas jau paruošta ir štai, pagaliau mano pupa jau su manimi, vedu už rankytės ją į darželį.
Nuo to laiko prabėgo daugiau nei penkeri metai. Dabar mano pupa - jau penktokė. Aš dirbu pagal specialybę, uždirbu apie 3000 Lt. Jokių papildomų pajamų negaunu. Už buto nuomą sumoku 550 + komunaliniai + internetas + telefonai + dukros baseinas + nuolatiniai = šiltuoju sezonu apie 1100 Lt, žiemą - 1400 Lt. Kelis metus perku metinius abonementus į vandens parką. Kartais nueiname į kiną. Rengiame iškylas gražiose Vilniaus apylinkėse ar lankomės lankytinose vietose pačiame mieste.
Užsukam į muziejus, kur kaina tikrai įkandama. Vasarą atostogaujam prie jūros. Kas vakarą gaminu namuose maistą, kurį nešuosi į darbą pietums ir kurį pietums po mokyklos valgo dukra. Avalynę perku dukrai dažniausiai turguje (koja auga, tai tik vienam sezonui užtenka), sau perku geresnę. Rūbus perku dažnai padėvėtų rūbų parduotuvėje, nes man atrodo protingiau nusipirkti keturis rūbus už vieno naujo kainą. Iš valstybės neprašau nieko, nes nieko ji man ir neskolinga. Galbūt negalim sau leisti visko ko norėtųsi, tačiau ir neskurstam, o viskas - dar prieš akis ir, manau, toliau bus tik geriau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.
Auginti atžalą vienam – nelengva... Tokiu atveju ant pečių paprastai nugula ne tik visi buitiniai rūpesčiai, bet ir nemenka finansinė našta. Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip vienišos mamos ar tėvo patirtimi.
Papasakokite, kaip planuojate savo finansus, ar šių pakanka, ar buvusi antroji jūsų pusė pakankamai padeda išlaikyti vaiką? Galbūt turite patarimų, kaip reikėtų auginti atžalą, kai negyvenate kartu? Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atžala“ iki lapkričio 24 d.
Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!