Senoji lietuvių karta, sovietmečio itin drąsių ir pasišventusių žmonių saujelė išsaugojo senąjį baltų tikėjimą tokį, kokį mes suprantame ir priimame šiandien. Per KGB represijas ir aršų persekiojimą. Beveik kiekvienas iš jų negalėjo mokytis, buvo šalinami iš aukštųjų mokyklų, sekama asmens laisvė ir dažnai kviečiami tardymui. Kažkada panašiai mūsų bočiai mums išsaugojo lietuvių kalbą.
Kai Lietuvos Vyriausiasis žynys Jonas Trinkūnas šiemet išėjo į dausas, paliko plačią tikėjimo vagą, bet nesukūrė tikinčiųjų organizacinės struktūros. Gali atrodyti keista, kad dabar, laisvoje Lietuvoje liko neatliktas pagrindinis darbas, dėl ko, manytume, senasis baltų tikėjimas daugeliui Lietuvos gyventojų – „nežinoma žemė“. Tokio tikėjimo viešoje erdvėje tarsi ir nėra. Tik atgarsiai.
Kai, tarkim, etnologas prof. Libertas Klimka Lietuvos visuomenei aiškina apie „senąsias tautos tradicijas“, akivaizdu, kad turi minty tik krikščionišką paprotinę sampratą (t.y. laikotarpį po krikšto 1387 m.), kuri dažnai klausytojų klaidingai suprantama kaip senojo baltų tikėjimo tradicija. Norisi šūktelėti: iš kur jis visa tai ištraukia?! Ir ne vien gerb. prof. L. Klimka! Kodėl? Todėl, kad senasis baltų tikėjimas turi savąjį, specifinį sisteminį pradą.
Tai simboliai. Tai mūsų Žmonijos pirmykščio tikėjimo pažinimo istorija ir sistematika. Tai archeologija, papročiai, rašytinė ir visuose pavidaluose išlikusi etnokultūra. Tai samprata, kad baltai nuėjo skirtingu keliu. Pasuko ne į stabmeldystę, o liko gamtmeldžiai. Tai samprata, kad visos religijos kilusios iš viešoje erdvėje prigijusio žodžio, pagonybės. Ir trys ketvirtadaliai krikščionybės „teorijos“ yra kilę iš tos pačios pagonybės. Ir ta pati tikėjimo tiesa: garbinimas, moralė ir Žmogaus saugumas. Ir Biblija – ne „šventasis raštas“, o tik Žmonijos išminties knyga (knygos), kurią sau pritaikė Bažnyčia. Tai samprata, kad mokslas atkakliai, vieną po kito paneigia Bažnyčios „stebuklus“.
Pradedant tuo, kad astronomai tiksliai apskaičiavo: Jėzaus Kristaus gimimo metu nebuvo ir negalėjo būti jokios Betliejaus žvaigždės. Garsioji Turino drobė, į kurią neva tai buvo suvyniotas Kristus – falsifikatas, „gimęs“ 7 – 8 amž. Lygiai taip pat, kad Kristaus „erškėčių“ vainikas, saugomas Notre – Dame (Dievo Motinos) Katedroje, Paryžiuje – toks pat falsifikatas ir visai ne to meto erškėčių. Ir Lenkijoje, Kryžiaus bažnyčioje saugomas tikrai ne „autentiškas“ medinis kryžius, ant kurio ir buvo nukryžiuotas Jėzus (neva tai 1007 m. Austrijos princas padovanojo lenkui) . Baigiant tuo, kad Biblijos „rojus“ įvardintas kaip vieta mūsų Žemėje, vidurio Azijoje, prie Aralo jūros, Amu Darjos ir Syr Darjos upės. Tai būtent pagonys žiūrėjo į dangų ir sakė, kad tai ir yra vieta, kur gyvena Dievas. Žiūrėjo ir mūsų bočiai baltai. Dabar ir Bažnyčia „persitvarkė“ ir sako, kad rojus – danguje.
Prieš gerus metus klausiau Vyriausiojo žynio J. Trinkūno: „Istorinio romano „Vytauto žemė“ rašymui man labai reikia senojo baltų tikėjimo ritualikos, gal turite bent ką nors?“ Jis atsakė, kad dalyvaučiau jo vykdomose apeigose ir gal kai kas man paaiškės. Tai reiškė, kad nebuvo ir šiandien nėra studijų, KAIP TIKĖJO mūsų protėviai. Yra tik epizodinė nesusisteminta medžiaga.
Nieko nuostabaus, kad vykusioje baltų tikėjimo išpažinėjų kuopoje (sueigoje) tvyrojo tam tikras, ne tik organizacinis, bet ir tikėjimo esmės chaosas. Pasisakymuose dažnai buvo maišoma senoji tikėjimo tradicija su Bažnytine tradicija. Kartą nuskambėjo ir žodis „siela“, kuris savo prasme priskirtinas ne senovės baltų tikėjimui, o būtent Bažnyčiai kaip „šviesa“, kaip energetinis Dievo, per Jėzų Kristų ryšys (žmogui mirus tas ryšys, energija, natūralu, dingsta ir klaida manyti, kad „keliauja“ į rojų. Išlieka tik dvasia! Suprantama, kaip garsas).
Vaidilės Inijos Trinkūnienės ataskaitoje, kaip ir tikėtasi, visiškai nepaminėtas siekis gilintis į senovės baltų tikėjimo esmę. Žinoma, labai stiprūs argumentai, kad ši tikinčiųjų bendruomenė – sparčiausiai auganti bendruomenė. Per 2001 m. gyventojų surašymą buvo tik 1000 Lietuvos piliečių, pripažinusių, kad išpažįsta senąją baltų religiją. Po 10 metų tokių jau 5500. Per pastaruosius keletą metų šis skaičius, manoma, jau išaugo dešimteriopai! Kaip čia pasakius? Anot statistikos, 79 proc., o Bažnyčia teigia, kad net 84 proc. Lietuvos žmonių pripažįsta esantys krikščionys, bet prasisunkia ir skaičius, kad iš jų tik 50 tūkst. – praktikuojantys katalikai. Tarkim, šiemet per „pagoniškąją“ Jorės šventę prie Molėtų susirinko per 1000 žmonių. Bemaž vien jaunimas! Į Rasos šventę Kernavėje suplūsta per 10 000 žmonių! Nieko nuostabaus, kad į senojo baltų tikėjimo šventę ant Šatrijos kalno sulėkė ir Bažnyčios vyskupai! Jau pavojus!
Žinoma, šiam laikmečiui aiškiai per maža, kad nėra senojo baltų tikėjimo organizacinės struktūros. Tos 27 Romuvos įvairiuose Lietuvos regionuose – didelė jėga, bet egzistuoja tik asmeninių iniciatyvų dėka. Tai aiškiai parodė atstovų pasisakymai kuopos metu. Kai kam didelė pagunda tikėjimą paversti savo verslo planu. Gerai apmokamos apeigos per krikštynas, vestuves ar laidotuves – masinantis argumentas. Šiame kontekste aiškiai išsiskiria politiko ir verslininko Ramūno Karbauskio iniciatyva savo Naisiuose atkurti senojo baltų tikėjimo „dvasią“. Labai norisi tikėti, kad tai ne perspektyvaus verslo dalis (teiginys, kad Naisius kasdien aplanko per 800 turistų – daug pasakantis). Skulptūrų alėjos, akmenimis įrėminti takai, ant žemės išdėlioti „pagoniškieji“ simboliai, dirbtinai supiltos „šventos“ kalvos, net Baltų arena (dirbtinis piliakalnis) – susižavėjimo ir didelės pagarbos verti dalykai. Tik tiek, kad baltų tikėjime stabų nebuvo.
Šiandien senasis baltų tikėjimas – kryžkelėje. Tie mūsų tautos grynuoliai, kaip Jonas Trinkūnas, Adolfas Gedvilas (Telšiai, Ryškiai), Magdalena Gedvilienė ir kiti išsaugojo senojo baltų tikėjimo tradiciją. Išsaugojo savo asmens įvaizdžiu. Pradžioje vienetai, paskui šimtai, o dabar jau ir tūkstančiai pasekė jų pavyzdžiu, bet po vykusios kuopos Vilniuje sukirbėjo abejonė: ar sugebės naujoji Romuva pakilti naujam skrydžiui? Senas tikėjimo modelis (tikėjimo autoritetas, guru ar vedlys ir minia) turi virsti į naują kokybę. Dar 1992 m. J.Trinkūnas įregistravo paraišką, kad senasis baltų tikėjimas būtų pripažintas Lietuvos lygiaverte religija. Bandomasis laikotarpis, 25 metai, jau baigiasi ir 2017 metais tikėjimas įgis religijos statusą. Kuopoje labai teisingai minėta, kad jau reikia ne tik organizacinės struktūros, bet ir pagrindinio alko (šventovės), romuvų sambūrio tradicijos, bendravimo su dvasiniais bendraminčiais Lenkijoje, Latvijoje, gal ir Baltarusijoje bei visose baltiškų šaknų valstybėse.
Reikia senojo baltų tikėjimo mokyklos, specifinių knygų, studijų, metodinės medžiagos, ritualikos apibendrinimo ir kasmetinių renginių kalendorių. Akcentuota darna kaip pagrindinė dvasinė kryptis. Turėtų gimti darnos puoselėjimo grupė, pagrindinė ideologinė struktūra. Nors Romuvos judėjimui jau 45 metai, o iškilę uždaviniai tarsi ką tik atsiradę švariame popieriaus lape. Visa tai lavina užgriuvo ką tik išrinktą Lietuvos Vyriausiąją Žynę Iniją Trinkūnienę. Atrodo, kad senovės baltų tikėjime buvo daug deivių, bet nei vienos Vyriausiosios Žynės. Nieko tokio, nes tikėjimas transformuojasi ir įgauna naujų spalvų. Svarbiausia – tikėti ir labai norėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!