Savižudybės „anatomija“: kai vyksta kova tarp gyvenimo ir mirties

 (7)
Savižudybė. Yra viltis, paskambink. Šuolio nuo šio tilto pasekmės yra mirtinos ir tragiškos. Tai žodžiai ne taip retai pasirodantys spaudoje. Savižudybė nėra vien šiuolaikinės visuomenės „liga“. Ji egzistuoja jau ilgus amžius, tačiau bėgant amžiams kito visuomenės požiūris į savižudybę. Egzistuoja įvairūs požiūriai į savižudybę.
Depresuotas vyras
© Shutterstock nuotr.

Požiūris, pagrįstas krikščioniškąja morale, vertina savižudybę kaip amoralų, su žmogiškumo vertybėmis nesuderinamą, bailumo sukeltą veiksmą. Pagal A.Kamiu absurdo filosofiją, žmogus nusižudydamas atsisako laisvės, kaip ir pasiduodamas iliuzijoms ar religijai, todėl vienintelė galimybė išsivaduoti iš absurdo yra jį priimti. Daugelyje religijų tai yra labai smerktina nuodėmė, kai kuriose šalyse savižudybė laikoma sunkiu nusikaltimu. Nepaisant to, savižudybė sukelia labai įvairias emocijas ir reakcijas: šoką ir paguodą, tragediją ir pagalbos šauksmą, siaubą ir nesupratimą, įniršį ir palengvėjimą, gėdą ir bausmę, neviltį ir protestą, pagalbos šauksmą ir liūdesį, teisėtą pasirinkimą ir klaidą...

Istorijoje ir įvairiose kultūrose išskiriami keli savižudybių tipai. Pavyzdžiui, istorijoje žinomos privalomos savižudybės, kai Indijoje nuo seno žinomas našlių susideginimas po vyro mirties. Daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą.

Daug savižudybių istorijoje yra politinio protesto forma. Pavyzdžiui, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją. Stanislovas Juknevičius teigia, „jog už nepriklausomybę kovojusių tautų savižudybių dinamikai būdingas bruožas, kurį galima pavadinti vėlavimo efektu: daugiausia žmonių žudosi ne tada, kai tauta dar kovoja už nepriklausomybę, o po nepriklausomybės paskelbimo.<…> Iš vienos pusės, kova už nepriklausomybę – kad ir kokia ji būtų dramatiška ir kupina praradimų, – yra svarbus tautą vienijantis ir kartu jos tapatumą formuojantis veiksnys. Tačiau, kovai pasibaigus, šis veiksnys išnyksta, ir tauta patiria savotišką egzistencinį vakuumą. Seni tikslai pasiekti, nauji dar nesuformuoti. Atitinkamai padidėja savižudybių rizika ir jų padaugėja“.

Pastaraisiais metais pasaulyje populiarėja eutanazijos idėja. Tik besibaigiant XIX a. iškelta šiuolaikinė eutanazijos idėja – paciento nužudymas jo paties pageidavimu.Eutanazija esanti „ultima ratio“ (liet. paskutinis argumentas, paskutinė priemonė), vienintelė, tikra likusi galimybė padėti sunkiai kenčiančiam žmogui, kai jau jokios kitos priemonės daugiau padėti nebegali, teigia eutanazijos šalininkai.

Žmogus esąs laisvas apsispręsti, ir jeigu ligos našta yra pasidariusi nebepakeliama, o gyvybė tapusi „nebeverta gyvenimo“, jis, užuot kentėjęs, turįs teisę „garbingai numirti“, t.y. pasirinkti savo mirties laiką pats. Tiesmukiškesni utilitaristai dar prideda – toks žmogus nenori užsikrauti ant sprando artimiesiems ir kitiems aplinkiniams, tad jis turi turėti galimybę pasišalinti.Tokios idėjos populiarinamos įvairių Amerikoje įsikūrusių organizacijų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau įteisintos.

Eutanazijos priešininkai teigia, jog dažniausiai eutanazijos pageidavimas yra netiesioginis pagalbos šauksmas, žmogiškosios artumos šaukimasis, baimė pasilikti vienam. Kitais žodžiais tariant, kai pacientas tikrai pareikalauja eutanazijos, reiškia, kad kažkas nepakankamai juo pasirūpino. Eutanazija neretai painiojama su savižudybe su gydytojo pagalba. Savižudybė su gydytojo pagalba yra tuomet, kada pats ligonis nusižudo, o gydytojas jam sudaro sąlygas. Ir tai yra savižudybės veiksmas. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tam tikromis sąlygomis savižudybė galėjo būti pateisinama, tačiau kitomis sąlygomis – tai nusižengimas Dievui, visuomenei, įstatymui, ir tai traktuojama kaip kriminalinis aktas.

Sovietiniu laikotarpiu psichikos sutrikimų įtaka savižudybei buvo suabsoliutinta. Teigta, kad žudytis gali tik psichiškai nesveikas asmuo. Nepaisant to, psichikos sutrikimai – svarbus savižudybių aspektas. Docentas Dainius Pūras ne kartą viešojoje erdvėje yra pasisakęs, kad būtina atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių tautos psichologinę būseną, o ne tik į lietuvio fizinę sveikatą. Turi pasikeisti visuomenės požiūris, jog sveikatos sistema – tai ne tik ligoninės, vaistai ar operacijos, bet ir psichologinio pobūdžio paslaugos.

Savižudybės fenomeną mėgino aiškinti ir S. Freudas, kuris aprašė ryšį tarp savižudiškų veiksmų ir mylimo asmens praradimo ar nusivylimo juo. Zilboorg‘as teigė, kad pagrindinės savižudybės priežastys yra kerštas, baimė, pyktis, pabėgimo fantazijos. K. Menninger‘is rašė, kad savižudybė sudaryta iš trijų psichologinių komponentų: noro žudyti, noro būti nužudytam ir noro mirti. Savižudybę jis vadino „180 laipsnių žmogžudyste“.

A. Beck‘as pabrėžė „juoda arba balta“ mąstymo svarbą savižudiškiems sprendimams. E.S. Shneidman‘as rašė, jog savižudybės prasmė – rasti sprendimą. Žmogui reikia rasti vienokią ar kitokią išeitį iš stiprias kančias sukeliančios situacijos. Iš pradžių žmogus išbando įvairius kitus sprendimus, tačiau jeigu jie neveikia, o naujų efektyvių išeičių nerandama, žmogus gali ryžtis savižudybei. Mintis - „galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti”, yra savižudybės esmė. Bene dažniausiai pasitaikanti psichologinio skausmo rūšis – situacija, kai ego užsipildo kokiu nors turiniu, o paskui staiga to turinio netenka. Neretai nusižudo ir socialinių idealų, tikslų, prasmių netekę žmonės.

Dažniausiai minimas ir savižudybių rizikos požiūriu daugelio tyrėjų sutartinai laikomos svarbiomis situacijomis, kaip, pavyzdžiui, vienatvė, gyvenimo stereotipo lūžiai, konfliktai, stresai, krizės. Tyrimų duomenys rodo, kad reklamuojamų žmonių savižudybės, jų pavyzdžiai skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas. Įdomu, jog Lietuvoje tapo kone norma, kai įžymaus žmogaus savižudybė viešojoje erdvėje tampa tokia pomirtinė pramoga, kuri turi tik dar daugiau intriguojančio ir žiūrimumą didinančio prieskonio.

Kaip savižudybės priežastys Lietuvoje išskiriama žmonių tarpusavio susvetimėjimas, nepasitikėjimas aplinkiniais, beviltiškumo, beprasmiškumo jausmas, pesimistinis požiūris į aplinką. Stanislovas Juknevičius teigia, jog dabartinės Vakarų kultūros ypatybė yra ta, kad atsisakoma ieškoti ne kokios nors konkrečios prasmės, o apskritai bet kokios prasmės ieškojimo. Beprasmis gyvenimas laikomas ne nesėkme, o norma. Taip pat savižudybių padaugėja esant ir ekonominiam nestabilumui. Pavyzdžiui, Lietuvoje kaimo žmonės žudosi žymiai dažniau nei miesto. Esant aukštam nedarbo lygiui, savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lietuvoje trečdalis visuomenės gyvena žemiau skurdo ribos.

Taigi savižudybė – įvairialypis veiksmas, visais laikais svarbus tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu. Tai opi ne tik psichikos sveikatos, bet apskritai visuomenės sveikatos problema. D.Pūras rašo: „Ką reiškia, kai sakome, kad savižudybės – tai visuomenės sveikatos problema? Tai reiškia, kad gydyti reikia ne tik ir ne tiek pavienius žmones, turinčius ligos požymių. Gydyti reikia visuomenę“.

Lietuvos savižudybių rodikliai yra aukščiausi Europoje. Atrodo, kad ir politikai, ir visuomenė prie šių faktų jau priprato ir įsivyravo bejėgiška nuostata, jog nieko negalime padaryti, kad šią problemą išspręstume. Lietuvoje, kai svarstoma, kaip sumažinti savižudybių skaičių, be galo svarbu suvokti, jog savižudybių „šmėkla“ čia pat ir apima įvairius gyvenimo niuansus, nuo gyvenamosios vietos pakeitimo iki mylimo žmogaus netekimo, nuo gyvenimo prasmės iki bedarbystės.

Galima klausti, argi žmogus neturi teisės žudytis, jei jis to nori? Juk Vakarų visuomenei nesvetima iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Tačiau argi neturėtų kiekvienas kultūringas žmogus įsiterpti ir stoti gyvenimo pusėn, kai vyksta kova tarp gyvenimo ir mirties. Daug, pernelyg daug – net vieno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo, jau yra per daug.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

800-ąją paslauga apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.