Savižudybė informacinio karo metu

Šoko terapija šiandien: Rusijai ir toliau tęsiant savo agresyvią ekspansiją Ukrainoje, visa Lietuva pagaliau ėmė apie tai kalbėti ir pripažinti tuos faktus, kuriuos ilgą laiką skelbė dešiniosios politinės jėgos ir kurių nenorėjo pripažinti dalis visuomenės. Nieko dėl to nesmerkiu, tačiau jei jau Europa išgyvena šoko terapiją (bent jau vakarinė Senojo žemyno dalis), derėtų pažvelgti, ko mes iš to pasimokėme ir ar pagaliau ėmėmės veiksmų, kaip sustiprinti savo informacinės erdvės pajėgumus.

Kalbu apie informacinę erdvę, nes kitokio pobūdžio gynybai stiprinti Lietuvai reikės ne tik daug pinigų, bet ir laiko tiems pinigams surinkti, o informacinės erdvės gynybą bent jau sąlyginai galima stiprinti gerokai greičiau.

Kibernetinė gynyba

Nors informacinis karas dažnai atskiriamas nuo kibernetinio karo, tačiau egzistuoja gana artimas šių reiškinių ryšys. Dažniausiai norint sėkmingai vykdyti informacinį karą, reikalingi ir kibernetiniai ginklai, o dar dažniau pasitaiko atvejų, kad kibernetinį karą iškart ima lydėti ir grėsminga propagandos mašina. Pavyzdžiui, sutrikdžius valstybės kibernetinę erdvę (ką šiuo metu Ukrainoje daro Putinas), yra gerokai lengviau ir patogiau vaizduoti, kad dabartinė valdžia yra silpna, korumpuota ir visiškai nepajėgi valdyti krašto, o tada, sužadinus tam tikrus „ pilietinius“ sluoksnius, nuolat vykdyti juodųjų viešųjų ryšių akcijas ir dar labiau destabilizuoti padėtį krašte. Vėliau ir „žaliesiems žmogeliukams“ darbo užteks.

Taigi, natūralu, kad kibernetinės erdvės gynyba tampa ypatingos svarbos faktoriumi. Rodos, kad tai suprato ir mūsų politinės partijos, 2014 m. kovo 29 d.Vilniuje pasirašiusios Lietuvos Respublikos Seime atstovaujamų politinių partijų susitarimą dėl 2014-2020 m.Lietuvos Respublikos užsienio politikos, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių, kuriame nemažai vietos skiriama ir informaciniam bei kibernetiniam karui. Gražu, smagu ir miela, jeigu ne vienas didelis „bet“...

Panašu, kad Lietuvoje tam tikros lobistinės grupės suuodė, jog čia eilinė proga dar kartą sužaisti valstybės saugumo korta ir pasipelnyti pinigų. Pinigai juk nekvepia ir nesvarbu, iš kur juos gavai. Deja, kalbu ne apie eilines machinacijas, vykdant viešuosius pirkimus, o apie machinacijas saugumo srityje (...).

Nežinau, kaip Jums, mielas skaitytojau, tačiau man neramu, kad mūsų valstybės saugumas, laiduojantis Lietuvos nepriklausomybę, gali būti perduotas į nekvalifikuotas rankas ir, kaip veikiausiai parodys istorija, už gana nemažus pinigus. Nors vis dažniau pasigirsta kalbų, kad Lietuvai reikia išmokti ne tik apsiginti, bet ir iššauti, tačiau su tokiu šauliu galime greiti persišauti koją ir sužeisti nuvirsti į 1940 m.Taigi, kad neįvykdytume savižudybės informacinio karo metu, turime labai atidžiai pasvarstyti, kam mes suteikiame teisę ginti Lietuvos valstybės suverenitetą kibernetinėje erdvėje. Tačiau tai dar tikrai ne viskas...

Privalome nustoti vartoti varžovų diskursą

Kita didžiulė klaida yra tai, kad mes lendame į savo konkurento spendžiamus spąstus. Naudodamiesi Rusijos diskursu, mes tampame nuo jos priklausomi. Tada, užuot kalbėję apie Rusijos agresiją, imame analizuoti krizę Ukrainoje, o okupacinius veiksmus pakrikštijame referendumo vardu.

Puikiai suvokiu, kad lietuviai nėra kvailiai ir žino, kad visi šie kraupūs įvykiai yra Rusijos Federacijos darbas. Didžiuojuosi tuo, kad visuomenė nesileido suklaidinama, tačiau pagalvokite, kiek žmonių po keturiasdešimties metų žinos, kad daugelyje Krymo apylinkių rinkėjų aktyvumas viršijo 120 proc. Bijau, kad nežinos, nes jau dabar didžioji dalis mūsų nepamena šio fakto. Tad paklauskime savęs, kiek išties prisiminsime po šešiasdešimties metų, jeigu mūsų mintys ir protai nuolat bus atakuojami propagandos mašinos.

Grėsmė be galo didelė, tad vienas būdų, kaip išvengti savižudybės informacinėje erdvėje, yra imti apie tuos pačius įvykius kalbėti savo žodžiais. Neabejoju, kad su tuo sutiktų ir vienas iškiliausių nūdienos juodųjų viešųjų ryšių ekspertų rusas Anton Vuima. Šis paties Nikolo Makiavelio vardo vertas ekspertas daugybę dėmesio skiria būtent sąvokoms, nes mūsų realūs veiksmai yra veikiami sąvokų, kurias mes vartojame. Pavyzdžiui, jeigu imsime kalbėti, kad Ukrainoje vyksta krizė, tai pasaulio lyderiai ir spręs krizės Ukrainoje, o ne Rusijos agresijos klausimą, tačiau tada mes jau turime visiškai kitą geopolitinį atspalvį ir, be abejo, sprendimus.

Vietoje išvadų

Kalbant apie Lietuvos pastangas, kad Ukraina išsaugotų savo suverenitetą, dažnai pasigirsta samprotavimų, kad esame maži, ir jeigu elgsimės kaip pelės po šluota, tada būsime saugūs. Deja, tai visiškai nepanašu į tiesą.

Įsivaizduokite, kad tarptautinė sistema yra mokyklos klasė, o joje esantys vaikai - valstybės. Vienas didelis, tačiau nei dideliu protu, nei didele širdimi nepasižymintis vaikas skriaudžia savo „klasioką“, kuris yra tiesiog fiziškai silpnesnis. Jeigu skriaudžiamas berniukas tylės, tada agresija dar labiau sustiprės ir tęsis, o skriaudėjas jausis turįs teisę daryti viską, nes jis puikiai žinos „klasioko“ tylėjimo priežastį. Tas pats yra ir tarptautinėje sistemoje. Tad netylėkime ir neleiskime skriaudėjui įsismarkauti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!