Savaitę Lietuvoje praleidusi emigrantė išsakė savo įspūdžius

 (286)
Po ilgesnių apmąstymų, rašyti ar nerašyti, aš nusprendžiau parašyti, nors tiksliau – išreikšti laisvą mintį. Rašliavų ir taip netrūksta šiais laikas, kas antras „su klavišais“ – rašytojas. Nepaisant visko, turiu vilties atvėrusi pirmą puslapį neskaityti apie blondinės su Laplandijos seneliu nuotykius, turėtų jų užtekti ir savų.
DELFI skaitytojos nuotr.

Lietuva – įspūdinga šalis su vis dar savita kultūra. Iš tikrųjų nereikėtų bijoti savo praeities, ypatingai tiems, kas gimė ir netgi užaugo dar sovietinėje užkardoje. Tas štampas niekur nedings.

Mane iš tikrųjų įkvėpė savaitė Lietuvoje – savaitė, pamatyta akimis prašalaičio, turisto, praeinančio pro šalį, bet ne to su žemėlapiu, kuris maivosi ant kiekvieno žymesnio kampo ir kaip koks katinas žymi teritoriją tinklalapių voratinkliuose.

Vilniaus centras, eilinę darbo dieną komercijos pasaže, esančiame šalia Europos lyčių lygybės instituto, pasitinka su devynmetėmis nagų bare (manikiūro salone – DELFI). Kelios mažametės klientės nevalingai patraukė dėmesį, taip primindamos bazines vertybes, skiepijamas šioje šalyje. Juk ne veltui kasdienės naujienos apie tuštučių džiaugsmus bei ašaras papildo pirmus puslapius, lyg deformuotas 2 proc. žmonių, o gal ir mažesnės dalies, gyvenimo būdas būtų pagrindinė nuoroda į pasiekimus bei raktas į laimingą buvimą.

Ne, nieko prieš profesionalų manikiūrą aš neturiu, tik nemanau kad jo vieta – vaikų pasaulyje, nors galbūt prailgintų nagų šalyje tai yra viena būtiniausių priemonių, kuria išgyvenimui reikia įskiepyti nuo mažų dienų į mergaičių galvas. „Blizgus nagas – tavo sėkmės simbolis!“ Ir tuomet išvystame nervingą fotografą, masinio susibūrimo vietose, gaudanti eilinę auką savo drugelių kolekcijai, bandantį paviršutiniškai atkartoti Niujorko mieste veikiantį tinklaraštį, tik čia žymima be domėjimosi žmogumi, pamirštant filantrofiją, pašiepiant neprisitaikiusius prie masinio nupoliravimo. Matomumas yra viskas šiame „gliancuotame“ versle.

Jau beveik palikus pagrindinę Vilniaus gatvę nušvinta vilties šviesa – spektaklis pagal Thomas Bernhard pjesę pagaliau ir čia, bet ar tinkamai sutiktas, ar suprastas? Juk beveik 4 valandų „Didvyriu aikštės“ vieno žmogaus tragizmas – ne kiekvieno nervams atlaikyti, siekiant pasisemti dvasinio peno.

Į Žydų gatvę nukeliaujama pasižiūrėti hipsterių barzdų bei pagal Trečiojo Reicho madą atliekamo vyrų kirpimo prabangos oazėje. Vaizdelis silpnai vilnijantis: vyrų rojuje barzdaskutys švelniais judesiais patogiai gulinčiam vyrui šlifuoja barzdą, kuri kiek vėliau bus plačiai pademonstruota popietiniame pasisėdėjime Užupio hipsterijos nuošalioje kavinėje – „aš madingas, mano barzda paruošta pagal paskutinį gatvės klyksmą!“. Juk viskas vyksta kaip ir Vakarų pasaulyje, mes neatsiliekame!

Pasivaikščiojimas po Vilniaus getą atgaivina istorijos pėdsakus, pasidomėti ja giliau kviečia Gaono žydų muziejus – vieta, kurioje skausmas ir pragaras atgyja, alsuoja šalia, žiūrint vaizdinę medžiagą, ašara nubėga, skaitant, kaip Chiune Sugihara išduotos vizos išgelbėjo tūkstančius žydų. Ekspozicija pabaigiama apsilankymu geto slėptuvėje „Malina“…

Susipažinti nemokamai su „sėdėjimo“ kultūros liekanomis galima užėjus į kazino. „Ar tu sėdėjai?“, „Sėdėjau“, „Už ką?““ – eilinio pokalbio nuotrupa šioje džiaugsmo tvirtovėje. Lietuviai mėgsta pasėdėti – kas už grotu, o kas prie kavos ar taurelės. Paralelinis gyvenimas šešėlinių aktyvistų sklandžiai vyksta už durų, vietiniai valdžios veikėjai irgi užsuka pravėdinti spaudžiančių nuo visuomeninių pajamų kišenių, tad ir viršūnių, ant kurių tupima, nekertamos…

Nacionalinis muziejus irgi sulaukė savo eilės – nuo Vytauto iki liaudies meistrų Lietuva nuėjo, kryždirbystės šedevrus parodė, Marijos žemės neatsiejama gija, neškite savo kryželį, gaukite minimumą, tylėkite ir gyvenkite kaip Dievas duos.

Atrasti nepamesto einama į prekybos centrą – pirkti ir pirkti, pasivaikščioti, ant suolelio pasėdėti, į kitus pasižiūrėti, pica ir kava pasigrožėti. Pica tapo pagrindinis lietuvio patiekalas, o kur dar šeimyninė pica, apeliuojanti į būsimąjį XXL vartotoją. Kava išsinešti kiekvienoje rankoje visame mieste – kaip aksesuaras, nužengęs iš Manhatano pievų, išsitęsusi minia gąsdina bei primena avinų bandą, sekančią paskui kiekvieno naujo populiarumo kryptį.

Piligrimų kelias pasitinka karštą dieną. Nuo Bialystoko iki Aušros vartų ėjo įvairaus amžiaus žmonės, pavargę po ilgo kelio atsigaivino Arkikatedroje bazilikoje, klausydami mišių lenkų kalba. Davatkomis bei rožančiais turistus mes pritrauksime su bažnyčių stogais bei bobučių plepalais.
Per pietų pertrauką kavinėse dauguma žmonių valgo po vieną, arba visi tos pačios lyties, tik vakarėjant vaizdas pasikeičia, o pažvelgus į moterų pilnus troleibusus piko valandomis ir gatves, susidaro įspūdis lyg tik moterys būtų nusiteikusios išgyvenimui šiame mieste bet kokiomis sąlygomis.

Kaune yra kitaip, bet tai – homogeninis miestas ir tuo jau viskas gali būti pasakyta, čia nesekamos vakariečių gyvenimo tendencijos taip atkakliai kaip sostinėje. Sutvarkytas bei atsigavęs Senamiestis ateičiai nuteikia optimistiškai, tik žmonės išlieka ganėtinai kompleksuoti provincialumo gniaužtuose. Tai miestas, kur galima numirti, miestas, kurio pasaulio įvykiai nepasiekia, teroristai nebaisūs, gyvo pasaulio problemos neliečia, vietinių balvonų – per akis, o kam jų negana, bet kada gali užsukti į vienintelius pasaulyje velnių namus, pasidairyti į spalvotus bei kitokius velnius. Šalyje, kur religija vis dar sklandžiai reguliuoja gyvenimą, yra tik dvi spalvos – gėris ir blogis.

M. K. Čiurlionio šventykloje dievobaiminga muziejininkė nekantriai laukia prie tuščios salės užleisti muziką vienetiniam lankytojui iš toli – kaip nuostabiai panaudota žmogaus darbo jėga! Lietuvoje buvo tik vienas dailės dievas – Čiurlionis, juk kam rūpi Kazys Šimonis ar Kazimieras Stabrauskas, neturi jie šventyklų ir neturės, pagonizmo genas su dievukų garbinimais per giliai įsišaknijęs.

Napoleono šunys saugo miesto ramybę, vietinis poetas – Laisvės alėjos tapatybę, ir mes sugrįžtame į realybę nepanaudoto gyvenimo. „O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?“ (ištrauka iš Salomėjos Neries eilėraščio „Amžinas keleivi“).

Salomėjos saulė ryškiai šviečia Petrašiūnų kapinių prieblandoje, visai arti įėjimo, matosi iš toli, šalia kito dėmėto likimo pažymėto kapo, neprisitaikėliams, prieštaringos reputacijos žmogeliams vieta – pakrašty. Juk nesvarbu, kaip žmogus gyveno, ką nuveikė, viena dėmė atima viską, kas buvo sukurta, istorija pastumdoma, amžinas atilsis kilnojamas.

Tad kas yra lietuvis? Kur jo dvasia, pasiekimai žmonijos labui? Kur Emmanueliui Levinui šventykla Kaune, vienam svarbiausių XX amžiaus mąstytojų? Kur jo knygos, išverstos į lietuvių kalbą, išskyrus kelias, kurias knygyne sunku rasti?

„Aš maniau, kad Kaunas yra miręs, aš žinau, kad Kaunas yra amžinas“ – yra pasakęs Levinas. Tiesa, jau po mano apsilankymo Kaune buvo atidarytas filosofo skveras, prošvaistė lyg ir nusimato, tik ar pamatysiu staiga pabudus išgąstyje absurdo, kurio suprasti šiandiena dar negaliu?

Matau vyrą, skaitantį laikraštį apie grandinėmis surištą antį ir kartkartėmis stebinti mane, dėliojančią padrikas mintis. Tai – kaip ir ženklas sustoti. Įkvėpimas toks trapus – mes nežinome, kiek ilgai jis tęsis ir kodėl mes jo nusipelnėme.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: kokia Lietuva atrodo tautiečiams, gyvenantiems svetur? Ar ji labai keičiasi? Į ką atkreipiate dėmesį atvykę, o gal norėtumėte pasakyti, kokius skirtumus su šalimi, kurioje gyvenate, pastebėjote? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynai“ arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (87)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.