Pirmaujam pagal savižudybių skaičių, Lietuvoje per metus nusižudo 1000 žmonių – nesunku paskaičiuoti, kiek tai potencialių karių. Emigracija šiais laikais yra savaime suprantamas dalykas, žmogus visada ieškos, kur jam geriau, tačiau kai išvažiuoja trečdalis valstybės, tai jau kažkas yra negerai. Pensininkas, visą gyvenimą dirbęs Lietuvai, atidavęs sveikatą, negali būti ramus, kad galės ramiai numirti savo namuose, nes tiesiog negali susimokėti už šildymą, vaistus ir lengva ranka gali būti išmestas į gatvę. Nesugebam Lietuvos piliečių, atimtų iš mamos kitoje valstybėje, susigrąžinti, o gal ten būsimas tas pats karys ar net prezidentas auga! Ir jokių skubos tvarka įstatymų priėmimų nėra...
Greitai turbūt net ir nebeturėsim ko ginti. Padedam Ukrainos kariam, vaikams, atsivežam į stovyklas, reabilitacijos centrus. Nieko nesakau – reikia padėti ir mes šaunuoliai dėl to, bet ar matom, kas vyksta už savų durų? Sakysit, reikia pirmiausia pačiam kažką duoti valstybei, bet ar mes neduodam? Dirbam darbą, mokam mokesčius, už kuriuos turėtų būti užtikrinta gerovė, bet realybė tokia, kad aukojam pinigus akcijom, nes valstybė tiesiog neturi pinigų pasirūpinti sergančiais vaikais, našlaičiais, seneliais. Visi be perstojo kartoja, kad pasikeitus geopolitinei situacijai reikia šauktinių. Noriu paklausti – ta geopolitinė situacija pasikeitė per mėnesį?
Jei jau taip gerai dirba mūsų valstybės galvos, turėjo matyt jau prieš kelis metus kaip viskas vyksta, tylėjo. O prieš kelias savaites viskas pasikeitė taip greit ir slaptai, kad žmonės nespėjo susigaudyti, kas vyksta. Per tuos tylėjimo metus galėjo paruošti įstatymą, apsvarstyti visas galimybes, pasitarti su žmonėmis, informuoti, kas, kaip, kur, kada, kodėl. Dabar situacija tokia, kad įstatymas priimtas skubos tvarka, kaip jau įprasta mūsų valstybėje, tada prasideda svarstymai, ką daryti toliau? O pavyzdžių toli ieškot nereikia.
Pavyzdžiui, ta pati Latvija kitais metais planuoja įvesti studentams karinius mokymus. Nuo to ir reikia pradėti – nuo mokinių, studentų elementaraus švietimo, mokymo. Logiška būtų kviesti tokius žmones į kariuomenę, kurie neturi įsipareigojimų. Bet ar daug logikos dabar turim? Dirbančiam žmogui 9 mėnesiai yra gana ilgas laiko tarpas, darbdaviui – dar didesnis. Kas lauks išskėstomis rankomis tiek laiko, nepasamdydamas kito darbuotojo į tą vietą? Gal ir neatleis, bet po 9 mėnesių gražiai paprašys išeiti, nes tiesiog nebebus tau vietos. Prisiminus neseniai siūlytus darbo santykių pakeitimus, beveik metų laukimas skamba šiek tiek juokingai. Ir čia griebiamasi lengviausio varianto – suvaryti dirbančius, šeimas sukūrusius, mokančius mokesčius žmones mokytis ar gintis, ar kariauti, jau nelabai ir suprasi? Niekas nesako, kad nereikia kariuomenės, bet ar tokiais būdais šiais laikais reikia taip išimti žmogų iš visuomenės?
Jei reikės ginti šalį, eis visi, nežiūrėdami, kaip jie apsirengę, ką jie dirba ar ką jie pažįsta, su šakėm eis, jei tik reiks. Kai kurie politikai vardina pavyzdžius valstybių (Danija, Izraelis), kuriose nekyla toks bruzdesys dėl šauktinių, bet tie patys politikai net neužsimena apie ten esamas sąlygas, skatinimo programas ir pačią paprasčiausią reklamą. Kaip rodo įvykiai, tam pinigų tikrai yra. Kodėl nežiūrima į daugumą Europos valstybių, kurioje savanoriams/profesionalams yra sudaromos visos sąlygos tobulėti, suteikiami draudimai, atlyginimai, darbai, būstai ir daug kitokių skatinimo programų? Tame pačiame Izraelyje, kuris čia tiek daug minimas pastaruoju metu, be karinio pasirengimo ne tik kad nelabai kas į darbą paims, bet ir negali eiti valstybės pareigų.
Mūsų politikai sugeba tik paaiškinti, kad jiems tai draudžia Konstitucija. O ką dar Konstitucija sako apie piliečių pareigą? Kodėl JAV į karius žiūrima kaip į didvyrius? Todėl, kad užsiimama plataus masto reklama, ten kariuomenė pateikiama kaip prestižinė vieta dirbti. Lietuvoje nemačiau nei vienos reklamos, kvietimo, susijusio su kariuomene. Gal čia tik mano nuomonė, bet viskas daroma ne nuo to galo. Juokiasi iš mūsų Europa, iš tos paranojos. Bandom atrodyti dideli ir galingi, o kas gaunasi?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!