Šalčininkų gyventoją stebina požiūris į lietuvių kalbą

 (110)
Gyvenu Šalčininkuose. Ir mane ne vis vien, kokia kalba mano krašte kalbama ir kokiomis kalbomis užrašai kabo.
© Skaitytojo nuotr.

Šalčininkų krašto gyventojai jau XI a. metraščiuose vadinami lietuviais. Vien tik dabartinių kaimų senieji pavadinimai, kaip antai Dainavėlė, Dainava, Balandiškės, Akmenynė, Dailidė, Turgeliai, Šauliai, Žvėrynas, Šaltiniai, Šarkaičiai, Žaliaklonis, Švenčius ir kt. rodo, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės.

Dabartiniame Šalčininkų rajone yra Bėčionių, Eišiškių, Kiaulėkų, Kurmelionių, Paūdronių, Sangeliškių, Tetervinų, Turgelių, Valakavičių piliakalniai – gynybinės kovos prieš užpuolikus forpostai. Ant kai kurių jų stovėjo tvirtos pilys. Antai Eišiškių pilį istoriniai šaltiniai mini 1385 m. Dar iki Lietuvos valstybės susikūrimo pirmasis suvienytosios Lietuvos valdovas Mindaugas Šalčininkų krašte valdė dalį savo būsimos valstybės. Per šį kraštą ėjo svarbiausi keliai, jungę ne tik atskiras valstybės dalis, bet ir pačią valstybę su kaimyninėmis šalimis. Todėl šio krašto žmonėms teko nemažai kentėti nuo svetimšalių – rusų, kryžiuočių (vokiečių riterių), mongolų totorių, lenkų –antplūdžių.

XVI a. Šalčininkų ir Eišiškių apylinkėse gyventojai kalbėjo lietuviškai. Taip pat buvo vartojama lenkų ir bažnytinė slavų kalba.

Šalčininkų gyventoją stebina požiūris į lietuvių kalbą
© Skaitytojo nuotr.

Lietuvos bajorija pradėjo lenkėti po Liublino unijos (1569 m.). Tada prasidėjo ir lietuvių baltarusėjimo (gudėjimo) procesas. XIX a. viduryje Šalčininkų krašte tarp lietuvių plito ne kuri nors slavų kalba (lenkų, rusų, baltarusių), bet vadinamoji „paprastoji“ kalba („po prostu“). Lietuviai, vartodami ją kaip antrąją kalbą, galėjo suprasti tiek lenkiškai kalbantį kunigą ar dvarininką, tiek rusiškai kalbantį caro valdininką.

Man smagu, kad dar ir šiandien mūsų krašte galima aptikti močiučių, kalbančių senąja dzūkų tarme. Gaila tik vieno – kad jaunimas savo protėvių tarmę pamiršta. Labai liūdina ir tas faktas, kad mūsų mylimo rajono valdžia niekaip nesugeba nukabinti dvikalbių lentelių. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Jašiūnuose, Balinskio gatvėje, prie vieno namo užrašas kabo tik lenkų kalba.

Labai liūdna, kad teisinėje valstybėje mūsų savivaldybės administracija jau keletą metų nevykdo teismų sprendimų. Mūsų mielas rajono administracijos direktorius Boleslovas Daškevič tikriausiai pasakys: „Nieko negaliu padaryti – privatūs namai. Supraskite, aš labai noriu laikytis valstybės įstatymų, bet, matote, nieko negaliu padaryti – žmogaus nuosavybė“.

Įdomu, jeigu prie visų namų pakabintumėm užrašus tik lenkų kalba, irgi nieko negalima padaryti? Man teko matyti gatvių užrašus išverstus iš lietuvių kalbos, to, beje, kiek žinau, nebuvo net sovietmečiu. Vėliau gal atsiras norinčių išversti gyvenviečių pavadinimus arba sukurti naujus, panašiai kaip carinės Rusijos laikais.

Keista, savivaldybės atstovai kiekvieną dieną eidami į darbą gal ir nepastebi, kad prie savivaldybės pastato užrašas kabo dviem kalbomis. Tokie užrašai kabo prie kultūros namų, bibliotekų, bei rajono seniūnijų. Visi šitie pastatai tai jau ne privati valda. Norėtųsi tikėti, kad būdami labai katalikiško rajono gyventojai, laikytumėmės tikėjimo dogmų.

Neseniai teko dalyvauti vienos seniūnijos kultūros namuose surengtame susitikime su atstovais iš Baltarusijos. Labai simpatiška seniūnė kreipdamasi į renginio dalyvius ištarė tokius žodžius: „Gerbiami lenkai, sveikinu jus su šventėmis“. Salėje sėdėjo nemažai lietuvių, rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautų atstovų. Matyt, jie mažiau gerbiami rajono gyventojai.

Labai liūdna, kai taip kalba tas žmogus, kurio kabinete kabo didžiulis Jėzaus portretas. Tiesa, Vyčio neteko matyti. Galų gale, jeigu lenteles kabiname lenkų kalba, tai nepamirškime ir kitų tautų, kurios mažiau skaitlingos ir jiems tikrai sunku išlaikyti savo tapatybę. Kita vertus, negi lentelės pakabinimas padės išlaikyti savo kalbą? Lietuvos karaimai, būdami neskaitlinga tautine mažuma ir gyvendami Lietuvoje jau nuo Vytauto Didžiojo laikų, neturėdami savo valstybės išlaiko tautiškumą.

Šalčininkų gyventoją stebina požiūris į lietuvių kalbą
© Skaitytojo nuotr.

Aišku, galima sakyti – nieko tokio, tačiau tai labai blogas pavyzdys mūsų rajono gyventojams. Supraskime, jeigu galima nevykdyti teismų sprendimų pareigūnams, kaip šią situaciją turėtų suprasti eiliniai rajono žmonės? Gal tada galima pažeidinėti eismo taisykles, smurtauti, neiti į darbą, o gal ir keliasdešimt dėžių kontrabandinių cigarečių įsigyti nieko blogo?

Kas pasakys, kur yra riba žmogiškumui, elementariam padorumui. Kaip tokie pareigūnai gali kalbėti apie meilę tėvynei? Matyt, kalbėti (skaityti) gali, bet ką nors daryti šia linkme – tikrai ne. Todėl aš šventai tikiu, kad mūsų rajono jaunoji karta privalo stengtis laikytis įstatymų. Kruopščiai dirbti ir svarbiausia – mylėti tėvynę Lietuvą ne žodžiais, bet darbais.

Galiu pasidžiaugti, kad nemaža rajono jaunimo dalis aktyviai sportuoja, dalyvauja šauliškoje ir įvairių kitų organizacijų veikloje, studijuoja, dirba... Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje draugiškai darbuojasi šauliai su skautais. Labai norėtųsi tikėti, kad ateityje, nepaisant įvairių nesantaikos kurstytojų, vis daugiau ir daugiau jaunimo supras paprastą tiesą – blogas tas paukštis kuris į savo lizdą daro.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone šia tema? Papasakokite, ar susidūrėte su tautinių mažumų diskriminacija Lietuvoje. Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.