Vidurvasario vakarą Vilnius pilnas jaunimo, kavinių lauko terasos klega nuo žmonių, kurių bene dvi trečiosios rūko: demonstratyviai dūmą pučiančios merginos arba rimtą veidą nustatę nerūpestingai „dūmą pešantys“ vaikinai. Jeigu ne auganti, tai bent nemažėjanti jaunimo rūkymo problema kasmet akis bado vis labiau ir iškyla kaip primityviausia mano kartos yda (man - 22 metai).
Mieste jaunimo rūkymas tapo solidaus elgesio detale, o jo kritikavimas – ribotą žmogaus mąstymą demonstruojančiu poelgiu. Studijuoju mediciną už Lietuvos ribų ir mano kasdienėje aplinkoje bet kuris rūkantysis studentas atrodytų tiesiog komiškai - taip pat komiškai kaip ir nepakeliamą antsvorį dėl nesirūpinimo savo figūra turintys žmonės. Būkim sau teisingi, nors „žmogus yra gražus vidumi, ne išore“ yra visų mėgiamas posakis, dėmesys savo kūno ir sveikatos priežiūrai pasako šį bei tą ir apie pačią asmenybę.
Laikai pasikeitė, „Lucky Strike“ reklamos su besišypsančiu rūkančiu kaubojumi nebeegzistuoja – rūkyti nebemadinga ir nuodinga. Primityviausia pažangos ir evoliucijos užduotis yra nebekartoti klaidingų veiksmų. Ko dar mums reikia, kad pradėtume vengti didžiausią žalą savo organizmui darančio įpročio?
Nors kiekvienas praeivis gatvėje atsakys žinąs, kad rūkymas žudo, sukelia vėžį ir yra kenksmingas tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, labiausiai šokiruoja jaunimo rūkymas – kartos, užaugusios pasaulyje, kuriame tabako dūmų žala minima ant kiekvieno kampo ir yra žinoma bent 60 metų. Seras Ričardas Dolas dar 1950 m. paskelbė didžiulio epidemiologinio tyrimo rezultatus, kurie pranešė, jog rūkymas sukelia plaučių vėžį, ir pats atsisakė rūkymo.
Mėginu žmones pateisinti, kad būtent tikrosios rūkymo žalos masto nesupratimas jiems trukdo atsisakyti šio įpročio. Šių metų balandį prestižiniame medicinos žurnale „New England Journal of Medicine“ pasirodė straipsnis, apibendrinantis penkiasdešimties metų rūkymo epidemiologijos tyrimų rezultatus.
Straipsnis turi aiškią mintį tarp eilučių: mesti rūkyti niekada nevėlu. Šimtus tūkstančių rūkalių sekęs tyrimas rodo, kad metę rūkyti 25-34 metų intervale žmonės vidutiniškai gyveno net 10 metų ilgiau negu šio įpročio neatsisakiusi grupė. Metant rūkyti vėliau, gyvenimo trukmės ilgis trumpėja, tačiau tai padarius netgi būnant 65-ių metų vidutinė gyvenimo trukmė yra 4 metais ilgesnė negu nenustojusių rūkyti. Būtent rūkymo sukeltos ligos pražudo 60 proc. rūkančiųjų.
Lietuvoje rūkymas kasmet sukelia 17 000 naujų navikų atvejų – tai yra tolygu per metus vėžiu susirgti visam Radviliškiui. Plaučių vėžys yra trečia dažniausiai pasitaikanti onkologinė liga ir yra ypatingai priklausoma nuo aplinkos veiksnių, kurių pagrindinis – tabako dūmai. Susirgus plaučių vėžiu 5 metų išgyvenamumo tikimybė – vos 8 proc., o net 94 proc. plaučių vėžio aukų yra buvę arba esami rūkoriai! Tačiau onkologinės ligos tėra viena iš daugybės rūkymo pasekmių.
Be navikų, kasmet Lietuvoje rūkymas sukelia net 120 tūkst. kraujotakos sistemos sutrikimų ir 670 tūkstančių kvėpavimo sistemos problemų! Galima ginčytis, kad šie skaičiai iš piršto laužti, tačiau tai yra tarptautiniu mastu prieinama Lietuvos gyventojų statistika iš nacionalinio statistikos departamento. Belieka spėlioti, kaip sumažėtų sveikatos apsaugos sistemos išlaidos ir kiek atsiplėštume nuo Europos gyvenimo trukmės vidurkio lentelės dugno, jeigu rūkymo mastas būtų žymiai mažesnis.
Vienas mano pažįstamas labai gerai pastebėjo, jog tarp jaunimo rūkyti yra įsisenėjusi mada, taip pat kaip ir kita, ne mažesne yda tampanti, mada „chillinti“ – t.y.gyventi neįpareigojantį ir stengtis nereikalaujantį gyvenimo būdą. Nemaža jaunimo rūkymo ištakų dalis yra susijusi būtent su dykinėjimu, darbo ir įsitraukimo į tam tikrą veiklą stoka.
Gyvename nebe toje aplinkoje, kai rūkymas buvo vienas iš retų įmanomų užsiėmimų nuobodžiai žygiuojant Napoleono armijoje į Maskvą. Galimybių aplinkui veikti ir kažko nevaržomai siekti yra daugybė: nuo sporto iki verslo ir organizacinės veiklos, nuo kultūrinių pomėgių iki mokslo. Juk tarp nuolat aktyvaus jaunimo rūkymo problema kur kas mažiau opi. Atrasti įdomios veiklos, kuri nepaliktų vietos beprasmiams įpročiams nėra sunku. Dar vienas neretas pasiteisinimas yra „socialus rūkymas“ – esą rūkau, nes noriu pabendrauti su žmonėmis, o jie - ištikimi cigaretei. Atleiskite už įžūlumą, tačiau šiuo atveju labiausiai tinka nežinomo autoriaus pasakymas: „socialus rūkymas yra toks pat absurdiškas kaip ir socialus oro gadinimas“.
Kaip ir šis straipsnis, švietimas apie rūkymo žalą nėra pakankamai efektyvus ir jo reikia kur kas daugiau. Minimame WHO dokumente ties Lietuvos vardu pažymėtas pilkas langelis, pranešantis, jog šalyje nėra jokios nacionalinio masto rūkymo prevencijos reklamos. Nacionalinio lygmens reklama yra reikalinga ir efektyvesnė žinutė galėtų būti perduodama ne abstrakčių polemizacijų būdu, tokių kaip „rūkymas žaloja“, o konkrečių skaičių, mechanizmų ir mokslinių įrodymų pristatymu viešojoje erdvėje ir švietimo įstaigose. Pvz.:
„Tabako dūmuose esančios cheminės medžiagos patenka į kraują ir pažeidžia kraujagyslių sieneles. Ant sienelių pradeda kauptis riebalai, susirado mikrorandai, kurie siaurina kraujagyslių skersmenį ir mažina kraujo patekimą į svarbius organus – tokius kaip širdies raumuo. Todėl rūkančiuosius arterinės ligos pakerta penkis kartus dažniau, o miokardo infarktas - du kartus dažniau“.
Žinia, kad jaunam žmogui vyresnis ir labiau patyręs asmuo su savo patarimais ne visada būna autoritetas, tačiau jaunimo tarpe žingsnis priekin galėtų būti eitas, jeigu nerūkantieji atsisakytų būti vienoje aplinkoje su draugais, kai yra rūkoma, arba žodžiu juos paskatintų atsikratyti šio įpročio. Ne veltui pasaulyje ir Lietuvoje kuriama tiek socialinių reklamų rūkymo tematika. Juk ne kvaili žmonės jas kuria ir tokios pastangos nebūtų dedamos, jeigu jų verte būtų abejojama.
Visuomeninės pastangos šia tematika yra pirmaeilės. Prieš šimtą metų tuberkuliozės mastai sumažėjo ne dėl vėliau pasirodžiusios Bacille Calmette-Guerin vakcinos, o dėl milžiniško dėmesio visuomenės sveikatai ir higienai: draudimo spjaudyti gatvėse, sugriežtinto rūpinimosi vaikais ir sergančiųjų izoliacijos nuo visuomenės. Todėl ir kova su rūkymu bus efektyvi tik visuomeninių pastangų dėka.
Rūkymas buvo uždraustas restoranų ir kavinių viduje 2007 metais, taip turėtų įvykti ir lauko kavinėse bei viešoje erdvėje. Juk Vilniuje kavos puodelis kiek populiaresnės kavinės lauko terasoje neapsieina be cigarečių dūmų tvaiko. JAV, kurioje rūkymo paplitimas beveik dvigubai mažesnis negu Lietuvoje (20% ir 37%), per metus net 35 tūkst. nerūkančiųjų miršta nuo aplinkoje esančių tabako dūmų sukeltų širdies ligų. Grubiai adaptuojant šį skaičių reikštų, kad net 650 žmonių Lietuvoje kasmet miršta nuo širdies ligų, kurių jie būtų išvengę neturėdami tabako dūmų savo aplinkoje. Tad prikišinėjimas, jog rūkymo suvaržymas viešojoje erdvėje būtų asmens teisių pažeidimas, visai netenka svorio. Atvirkščiai, rūkymas viešojoje erdvėje yra nesąžiningas tabako nevartojančiųjų sąskaita.
Tikiu, jog ilgainiui Lietuvoje įsivyraus visuotinė sportavimo mada – lakstymas, važinėjimas dviračiu ir aktyvus laisvalaikio leidimas taps dar populiaresni. Banalu, tačiau būtent su sportu rūkymas yra labiausiai nesuderinamas įprotis. Džiugu kasmet Vilniuje regėti vis daugiau atsirandančių sveikatingumo renginių: miesto bėgimai vyksta kelis kartus per metus, kasmet vyksta velomaratonas, „Vilnius Challenge“ ir triatlono varžybos, o šį savaitgalį debiutuos ir badmintono turnyras. Galbūt aukštesnio rezultato siekimas šiose varžybose leistų daliai jaunimo pakeisti savo įpročius.
Niekada nesu pradėjęs rūkyti ir ne man postringauti apie būdus mesti, tačiau esu įsitikinęs jog jaunam žmogui tai reikalauja kur kas mažiau valios pastangų negu atsisakyti įsisenėjusio įpročio. Todėl, jaunuoliai, pažiūrėkite, kas gyvenime išties kieta: siekti ilgalaikių tikslų ar „chillinti“?Lavinti savo protą, sveiką kūną ir fantaziją ar nuolat save nuodyti dėl malonumo?
Rytų Europa Vakaruose jau pastebima kaip kylantis labai ambicingo, veikti norinčio ir intelektualaus jaunimo židinys. Netęskime tos ilgos nelabai sveiko gyvenimo tradicijos ir iškilkime kaip sveika, protinga ir ambicinga karta!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!