Rinkoje - kaip kare: jei pralaimi, pats esi kaltas

 (3)
Kiekviena įmonė - tai karinė organizacija, kurioje griežta disciplina ir hierarchija. Kiekvienos tokios karinės organizacijos tikslas yra vienintelis – užimti kuo didesnę rinkos dalį kovoje eliminuojant kitas organizacijas. Kiekvienas įmonės darbuotojas turi atsiduoti organizacijos tikslui ir aklai paklusti lyderiui. Už nepakankamą atsidavimą vadovybei baudžiama atimant galimybę oriai gyventi.
© AFP/Scanpix

Kapitalistinė sistema sukuria nuolatines karo stovio sąlygas, kur vyksta negailestinga kova tarp įmonių dėl rinkos, ir tarp individų dėl darbo vietos. Laimi stipriausi, o nesugebėję prisitaikyti prie kovos sąlygų yra eliminuojami ir nustumiami į visuomenės pakraštį. Kova - visai kaip džiunglėse tarp gyvūnų, tik kiek subtilesnė.

Pralaimėję tokios visuomenės nariai neretai tampa patyčių objektu, kurie nebeturi ekonominės galios daryti įtakos visuomeniniams procesams, neturi galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir dėl to pasireiškia tokie reiškiniai kaip alkoholizmas, ligos, nusikalstamumas ir savižudybės. „Jie patys kalti, kad pralaimėjo“, – pasakytų brangiu kostiumu ir gudria šypsenėle pasipuošęs laisvosios rinkos propagandistas. Tačiau kodėl laimėtojai turi būti laukiniai plėšrūs žvėrys, o inteligentas mokytojas ar sąžiningas savo vaikus mylintis darbininkas turi kęsti skurdą ir nuolatinę grėsmę netekti būsto?

Žmogus yra niekas, kapitalas yra viskas. „Tu moteris ir tuoj pastosi? Tu jaunuolis be patirties? Tau jau virš 40 metų? Mūsų įmonei tokių nereikia, nes vyksta karas su kitomis įmonėmis. Eik prašyk pagalbos iš valstybės (kurią mes tuoj privatizuosim).“

Kovoti rinkoje ypač patogu užmezgus glaudžius ryšius su politikais. Tada galima ne tik vieną kitą įstatymą pakoreguoti, bet ir sukelti karinį konfliktą kur nors Irake, Afrikoje ar kur tik naudinga kapitalui. Pinigai yra galia ir kas galios turi daugiau, tas ir kuria taisykles.

Nedaug kur pažengėme nuo viduramžių. Ir toliau turime kunigaikščius (stambių įmonių vadovus), kurie pešasi tarpusavyje, kad įgautų dar daugiau galios. Yra smulkesni didikai, kurie nuolatos amsi prie galingųjų kojų, stengdamiesi arba įkasti, arba gauti skanesnio ėdalo. O eiliniai žmonės - tai viso labo įrankiai, kurie naudojami didesniam pelnui gauti ir išmetami, kai nebetenkina ponų interesų. Juk tai tik žmogiškasis išteklius.

Ar žmonija sugebės žengti link taikesnės ir sąžiningesnės civilizacijos? Ar sugebėsime kapitalizmo teigiamus pasiekimus panaudoti kuriant geresnę visuomenę? Ar vis dėlto liksime džiunglių gyventojais, valdomi primityvių plėšrių padarų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (122)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (409)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.