Rinkoje - kaip kare: jei pralaimi, pats esi kaltas

 (3)
Kiekviena įmonė - tai karinė organizacija, kurioje griežta disciplina ir hierarchija. Kiekvienos tokios karinės organizacijos tikslas yra vienintelis – užimti kuo didesnę rinkos dalį kovoje eliminuojant kitas organizacijas. Kiekvienas įmonės darbuotojas turi atsiduoti organizacijos tikslui ir aklai paklusti lyderiui. Už nepakankamą atsidavimą vadovybei baudžiama atimant galimybę oriai gyventi.
© AFP/Scanpix

Kapitalistinė sistema sukuria nuolatines karo stovio sąlygas, kur vyksta negailestinga kova tarp įmonių dėl rinkos, ir tarp individų dėl darbo vietos. Laimi stipriausi, o nesugebėję prisitaikyti prie kovos sąlygų yra eliminuojami ir nustumiami į visuomenės pakraštį. Kova - visai kaip džiunglėse tarp gyvūnų, tik kiek subtilesnė.

Pralaimėję tokios visuomenės nariai neretai tampa patyčių objektu, kurie nebeturi ekonominės galios daryti įtakos visuomeniniams procesams, neturi galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir dėl to pasireiškia tokie reiškiniai kaip alkoholizmas, ligos, nusikalstamumas ir savižudybės. „Jie patys kalti, kad pralaimėjo“, – pasakytų brangiu kostiumu ir gudria šypsenėle pasipuošęs laisvosios rinkos propagandistas. Tačiau kodėl laimėtojai turi būti laukiniai plėšrūs žvėrys, o inteligentas mokytojas ar sąžiningas savo vaikus mylintis darbininkas turi kęsti skurdą ir nuolatinę grėsmę netekti būsto?

Žmogus yra niekas, kapitalas yra viskas. „Tu moteris ir tuoj pastosi? Tu jaunuolis be patirties? Tau jau virš 40 metų? Mūsų įmonei tokių nereikia, nes vyksta karas su kitomis įmonėmis. Eik prašyk pagalbos iš valstybės (kurią mes tuoj privatizuosim).“

Kovoti rinkoje ypač patogu užmezgus glaudžius ryšius su politikais. Tada galima ne tik vieną kitą įstatymą pakoreguoti, bet ir sukelti karinį konfliktą kur nors Irake, Afrikoje ar kur tik naudinga kapitalui. Pinigai yra galia ir kas galios turi daugiau, tas ir kuria taisykles.

Nedaug kur pažengėme nuo viduramžių. Ir toliau turime kunigaikščius (stambių įmonių vadovus), kurie pešasi tarpusavyje, kad įgautų dar daugiau galios. Yra smulkesni didikai, kurie nuolatos amsi prie galingųjų kojų, stengdamiesi arba įkasti, arba gauti skanesnio ėdalo. O eiliniai žmonės - tai viso labo įrankiai, kurie naudojami didesniam pelnui gauti ir išmetami, kai nebetenkina ponų interesų. Juk tai tik žmogiškasis išteklius.

Ar žmonija sugebės žengti link taikesnės ir sąžiningesnės civilizacijos? Ar sugebėsime kapitalizmo teigiamus pasiekimus panaudoti kuriant geresnę visuomenę? Ar vis dėlto liksime džiunglių gyventojais, valdomi primityvių plėšrių padarų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (49)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (175)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (458)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.