Rinkoje - kaip kare: jei pralaimi, pats esi kaltas

 (3)
Kiekviena įmonė - tai karinė organizacija, kurioje griežta disciplina ir hierarchija. Kiekvienos tokios karinės organizacijos tikslas yra vienintelis – užimti kuo didesnę rinkos dalį kovoje eliminuojant kitas organizacijas. Kiekvienas įmonės darbuotojas turi atsiduoti organizacijos tikslui ir aklai paklusti lyderiui. Už nepakankamą atsidavimą vadovybei baudžiama atimant galimybę oriai gyventi.
© AFP/Scanpix

Kapitalistinė sistema sukuria nuolatines karo stovio sąlygas, kur vyksta negailestinga kova tarp įmonių dėl rinkos, ir tarp individų dėl darbo vietos. Laimi stipriausi, o nesugebėję prisitaikyti prie kovos sąlygų yra eliminuojami ir nustumiami į visuomenės pakraštį. Kova - visai kaip džiunglėse tarp gyvūnų, tik kiek subtilesnė.

Pralaimėję tokios visuomenės nariai neretai tampa patyčių objektu, kurie nebeturi ekonominės galios daryti įtakos visuomeniniams procesams, neturi galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir dėl to pasireiškia tokie reiškiniai kaip alkoholizmas, ligos, nusikalstamumas ir savižudybės. „Jie patys kalti, kad pralaimėjo“, – pasakytų brangiu kostiumu ir gudria šypsenėle pasipuošęs laisvosios rinkos propagandistas. Tačiau kodėl laimėtojai turi būti laukiniai plėšrūs žvėrys, o inteligentas mokytojas ar sąžiningas savo vaikus mylintis darbininkas turi kęsti skurdą ir nuolatinę grėsmę netekti būsto?

Žmogus yra niekas, kapitalas yra viskas. „Tu moteris ir tuoj pastosi? Tu jaunuolis be patirties? Tau jau virš 40 metų? Mūsų įmonei tokių nereikia, nes vyksta karas su kitomis įmonėmis. Eik prašyk pagalbos iš valstybės (kurią mes tuoj privatizuosim).“

Kovoti rinkoje ypač patogu užmezgus glaudžius ryšius su politikais. Tada galima ne tik vieną kitą įstatymą pakoreguoti, bet ir sukelti karinį konfliktą kur nors Irake, Afrikoje ar kur tik naudinga kapitalui. Pinigai yra galia ir kas galios turi daugiau, tas ir kuria taisykles.

Nedaug kur pažengėme nuo viduramžių. Ir toliau turime kunigaikščius (stambių įmonių vadovus), kurie pešasi tarpusavyje, kad įgautų dar daugiau galios. Yra smulkesni didikai, kurie nuolatos amsi prie galingųjų kojų, stengdamiesi arba įkasti, arba gauti skanesnio ėdalo. O eiliniai žmonės - tai viso labo įrankiai, kurie naudojami didesniam pelnui gauti ir išmetami, kai nebetenkina ponų interesų. Juk tai tik žmogiškasis išteklius.

Ar žmonija sugebės žengti link taikesnės ir sąžiningesnės civilizacijos? Ar sugebėsime kapitalizmo teigiamus pasiekimus panaudoti kuriant geresnę visuomenę? Ar vis dėlto liksime džiunglių gyventojais, valdomi primityvių plėšrių padarų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris prisiminė šiurpų persekiojimą kelyje: gailiuosi tik vieno (128)

Noriu pasidalyti savo patirtimi. Viskas įvyko prieš 7 metus... Važiavau iš Vilniaus pro Nemenčinę link Pabradės, pravažiavus Nemenčinės tiltą per upę ir sankryžą, kur baigiasi miestelis (dabar ten – žiedinė sankryža), pastebėjau, kad „prisikabino“ automobilis, važiuojantis labai nesaugiu atstumu.

Gavusi atsakymą iš „Sodros“ besilaukianti moteris apsiverkė: ką aš pavogiau iš Lietuvos? (283)

Šiuo pasakojimu noriu perspėti būsimas mamas, kad jos tik atidžiai suskaičiavusios išdirbtas dienas, sutiktų su gydytojos siūlymu eiti dekretinių atostogų.

Norite trumpinti atostogas? Žinau, kurių klasių moksleiviams tai būtų naudinga (58)

Norėčiau pakalbėti apie švietimo sistemą ir ministrę. Mano nuomone, mokslo metus reikėtų ilginti. Na, o kol nepradėjot peikti, paskaitykite iki galo. Mokslo metus reikėtų ilginti ne tiems, kurie ir taip turi minimaliai atostogų (kalbu apie klases nuo septintos iki dvyliktos), o trumpinti atostogas pradinukams. Juk nuo jų viskas ir prasideda.

5 priežastys, kodėl aš džiaugiuosi, turėdama ypatingą draugę

Dar prieš metus aš visiškai nieko nežinojau nei apie kovo 21-ąją, nei apie žodžių trumpinį DS (Dauno sindromas). Tačiau tikiu, kad susipažįstame vieni su kitais ne šiaip sau, tikiu, kad kiekvienas žmogus, esantis šalia, užima tam tikrą vietą gyvenime, jis tarsi vaidina tam tikrą vaidmenį. Galbūt ne pagrindinį, galbūt tik labai laikiną ir bjaurų, tačiau vis tiek vaidmenį. Tuo dar kartą įsitikinau, susipažinusi su Nikita, kuri iškart užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Dėl jos ši kovo diena man tapo ypatinga. Tad šiandien aš noriu bent šiek tiek jus supažindinti su mūsų ypatinga draugyste.

Galvojau, kad jis princas, o išgyvenau pragarą – santykius bijau kurti iki šiol (137)

Dauguma merginų jau nuo mažens svajoja apie princą ant balto žirgo. Viena iš tokių svajotojų buvau ir aš... Buvau baigusi pirmą universiteto kursą. Nenorėjau gyventi tėvams ant sprando, todėl vasarą išvažiavau padirbėti į užsienį. Laisvai kalbėjau angliškai, turėjau darbo kavinėje patirties, tad iš karto buvau priimta dirbti į vieną iš Londono kavinių.