Raktas į tobulėjimą - pasitikėjimas

 (1)
Ėjimas į priekį, vystymasis ir tobulėjimas – to siekiame visi ir tikimės, kad tai bus ne prielaida, o neišvengiama realybė: santykiai su mylimu žmogumi pasieks naują lygį, darbe pasirodysiu ekspertas, o paslaugų įmonė mane labiau vertins kaip lojalų klientą.
© Shutterstock nuotr.

Tačiau, nors ir bendras išsivystymo lygis auga, dažnai susimąstome, kad stovime vietoje, kad mūsų poreikiai ir lūkesčiai bando augti, bet nuolatos yra nepatenkinami. Kuomet gauname mažiau, galime bei norime duoti mažiau ir patys, atsiduriame uždarame rate.

Vienas iš esminių faktorių, kaip išeiti iš šio rato – pasitikėjimas. Tai ypatingai stiprus ginklas, kuriuo galime naudotis visi, tereikia išdrįsti. Turėti drąsos žengti pirmą žingsnį, kartais nusileisti, priimti kompromisą, nes tai ne visada iš pradžių atrodo teisinga. O galiausiai ir paklausiame savęs – kaip ir kodėl tai padaryti?

Gyvenimo ritmas yra pašėlusiai greitas, nors ir turime visas galimybes, fiziškai nespėjame spręsti visų reikalų, būti visur, mokėti ir žinoti viską, kas mums svarbu. Dėl to yra svarbu, kad būtų kažkas, kas tą darbą atliktų savarankiškai ir netrukdomas. Tokiu žmogumi, institucija mes galime remtis ir jų nuomonę ar sprendimą priimdami kad ir kritiškai, bet kaip galutinę, „sukramtytą“ informaciją.

Asmeninių santykių atveju svarbu yra bendrauti kuo daugiau ir plačiau; neįtarinėdami slaptų minčių turėjimu, būdami atviri mes atsiduodame mylimajam stipriau ir iš santykių gauname didesnį malonumą. Darbe mes pasisikirstome funkcijomis, pasidaliname atsakomybėmis. Tai ir yra pasitikėjimas – valios pastangos įtikinti save, kad kitas žmogus nėra pikto linkintis, kad jis gali daryti tai, kas yra jo kompetencijoje, ir gali tai padaryti labai gerai.

Sakysite, žmogus, praradęs kontrolę, tuoj puls naudotis? Daugybė tyrimų ir praktinių pavyzdžių rodo priešingai: pasitikėjimas yra didžiulė atsakomybė, įvertinimas, kurį gavęs žmogus siekia tai pateisinti. Savo darbu patenkintas darbuotojas, kuris gali priimti sprendimus, yra žymiai efektyvesnis ir lojalesnis – taip išlošia ir darbuotojas, ir darbdavys. O kiek atvejų asmeniniuose santykiuose baigiasi išdavyste vien dėl to, kad viena pusė besąlygiškai įtarinėja ir pavyduliauja dėl kito? Suteikdami pasitikėjimo, parodome, kad žmogus mums rūpi, ir tai tampa stipriu abipusiu saitu. Tai yra vienas iš būdų, padėsiančių įveikti dramatiškai vadinamą „vertybių smukimą“, „susvetimėjusią visuomenę“.

Darbdavys pasitiki savo pavaldiniais i jų nuolatos nestebi, suteikia jiems galimybę nestandartinėje situacijoje sprendimą priimti patiems. Toks darbuotojas, iškilus problemos, pasikalbės su vadovu, ieškos būdų nemaloniai situacijai spręsti ir sumažins slaptų tarimųsi vadovui už nugaros. Pavydo scenos metu vyras neskaito žmonos SMS žinučių, sakydamas, kad ja pasitiki, žmona atstumia savo kolegą supratusi vyro meilę. Mobiliojo ryšio bendrovė pasitiki klientais ir atideda jų sąskaitų mokėjimo terminą, klientai pasitiki operatoriumi ir drąsiai apmoka gautas sąskaitas.

Tokių pavyzdžių – gausybė; gal tai primins nacionaliniuose TV kanaluose rodytą filmą „Sėkmė avansu“, bet pradėkime nuo savęs: grandininė reakcija įsisiūbuoja greitai ir vėliau aplanko mus dvigubai stipresne jėga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...